Stasys Šalkauskis. Rinktinė

Prof .$t .ŠALKAUSKO

BENDROJI

„PEDAGOGIKA.

1928 m. pavasario semestro

Paskaitos

——— as miss mms mmm m cd

000

I. Ugdymo

PEDAGOGIKA:

Bendroji dalis.

A.

τόσα κα. Pedagogikos mokslas. 15.16 αθυγιόβ:

1. Pedagogikos mokslo esmė ir jos tiks.as.

2. n šaltiniai ir metodai.
3. n reikšmė.
LU a Lil aRiNEAES

sąvoka ir savybės:

„l. Ugdymo sąvoka: JE Y do Uniti

2. " reikalingumas ir galimumas. +

II. Ugdymo

III. Ugdymo

IV.

Ugdymo

3. Ugdomoji teisė ir ugdomoji prievolė. 4
4. Ugdymas, kaipo sąmoningas bei tikslus veikimas.

pareiga, tikslai, vertybės ir uždaviniai:

^l. Bendrosios ugdymo pareigos.

2. Ugdymo tikslai,

3. Ugdymo vertybės.

4. Ugdymo uždėviniai sistematingurio ir aktualumo atžvilgiu.

Objektas arba auklėtinis: ė "

x Auklėtinio' EOS tarpsniai ir ugdymo individualiza-
cija.

2. Lyčių skirtumai ir ugdymo individualizacija.

5. Ugdymas ir individualizacija apskritai.

4. Kiti individualiniai skirtumai.

veiksmai ir veikėjai:

dk. Prigimtieji ugdymo veiksmai; šeima, visuomenė arba

valstybė ir Bažnyčia.
2. Pripuolamieji ugdymo veiksmai.

5. Ugdymo veikėjai ir gero auklėtojo savybės.

00000000000

CU riti D s it

-2-—
Bendroji pedagogikos dalis.

5vadas.

„PLANAS: I. Pedagogikos esmė ir jos savybės.
2. Pedagogikos šaltiniai ir metodai
3. Pedagogikos mokslo reikšmė
4, Pedagogikos susiskirstymas.
5. Bibliografiniai nurodymai.

1/ Pedagogikos ésmés ir jos savybės

A. Pedagogikos esmė.

Pedagogikos žodis /i erminas/ imtas vartoti tik 18 . .
šimtmetyje. Jis padarytus iš graikų kalbos žodžio "vai-
kas" ir "vesti"; taigi "paidagogos"vedąs vaikus. Grai-
kai tuo vardu vadino ‘vergus, kurie vedžiodavo vaikus
i mokyklą. Bet ilgainiui, kai vergai įgijo mokslo, jiems
pavesta ir mokyti boi auklėti tuos vaikus. Taigi,"paida-
gogos" įgavo ir auklėtojo vardą, savoką. Pedagogika, kaipo
auklėjimo ir laviri*zo mokslas /praktinis ugdymo darbas/,
yra menas ir dere, vadinti PEDAGOGIJOS vardu.

Pedagogika. kaipo auklėjimo bei lavinimo teorija,
yra mokslas ir dera /tinka/ vadinti PEDAGOGIKOS vardu.
Vokiečiai, žodį pedagogika verčia čodžiu ERZILHUNGSLEHRE-
reiškia auklėjimą plačia prasme, kas lietuviškai tiltų
vadinti UGDYMU, nes apima ir auklėjimą ir lavinimą.
Prancūzai - science d'education.

m

mokslas. Trumpai tariant, pedagogika yra ugdymo mokslas.
B. Peilagogirės mokslo savybės.

Jų yra trys: 1/Pedagogika yra praktinis mokslas, 2/Peda-
gogika yra norzatyvinis Mokslas, 3/Pedagogika yra pri-
taikomasis mol:slas.

1/Pe icgogika, kaipo praktinis mokslas, tyrinė-
ja Žmogaus veikimo klausimus, tai yra auklėtojo įtalią
auklėtiniui.

2/Pedagogika, kaipo normatyvinis mokslas, tyri-
nėja ne tiktai, kas yra, bet ir kas turi būti. Ji patei-
kia ugdymui naujų normų — normuoja auklėtojo vSsikimą
auklėtiniui.

3/Pedagogika, kaipo pritaikomasis mokslas, sko-
lina vedamųjų principų iš kitų mokslų - kad juos pritai-

-a 3 2
kintų savo reikalams — kaip iš fiziologijos, higienos,
psichologijos, etikos, socialogijos, teologijos ir
kitų. Vieni šių mokslų kalba apie auklėtinio prigimtį
ir jo išsivystymą, kiti apie auklėtinio lavinimą.
Kad pedagogika yra pritaikomasis mokslas, tai yra jos
būtina iš esmės plaukianti žymė. Taigi, pedagogika yra
praktinis, normatyvinis, pritaikomasis mokslas. Sąryšy
su tuo kyla klausimas, ar pedagogika yra mokslas? Apie
tai kai kas abejoja, nes pedagogikos metodas yra mažiau
tikslus ir nustatytas, kaip kitų mokslų, ir jos davi-
niai nėra toki aiškūs. Tačiau reikia pažymėti, kad pe-
dagogika yra palyginamai jaunas mokslas. Todėl nenuosta-
bu, kad ji neišvystė dar tinkamai savo metodų. Pedagogi-
kos taisyklių būta ir seniau, tik jos nebuvo tvarkomos
ir sistematizuojamos atskiro mokslo pavidalu. Tiktai
19 šm. imta ieškoti tvirtų moksliškų pagrindų ir tikslių
metodų. Pedagogikos nenorima pripažinti mokslu dar ir
dėl to, kad ji savinasi principų iš kitų mokslų, ypač
iš etikos, sociologijos ir psichologijos. Turint gal-
voje tai, kad principus skolinti iš kitųšmokslų galima
ir kad tuo būdu vieni mokslai papildo kitus, būdami
jerarchijos santykyje, aiškėja ir šios nuomonės klaidin-
gumas. Jei pedagogika ir savinasi kitų mokslų principus,
tai ji saviškai juos sunaudoja, pav.,pedagogika visuose
asmenų tyrinėjimuose skaitosi sū psichologijos dėsniais,
tačiau dėl to ji dar nėra pritaikomoji psichologija.
Pedagogika skaitosi ir su dora, o vis dėlto ji nėra eti-
kos dalis. Ji pasiskolina principus, pritaiko juos prie
savo formalių objektų kokiais yra:
l/ugdymas, paimtas normatyviniu atžvilgiu ir 2/ugdymas,
paimtas genetiniu atžvilgiu, sudarąs pedagogikos isto-
riją. Kuria prasme pedagogika yra praktinis mokslas?.
"Yra teoretinė ir praktinė filosofija. Pirmoji tiria |
tikrovę, antroji - Žmogaus veikimą; pirmoji skelbia,
kas yra tikrovėje, gi antroji - Žmogaus veiksmą.
Šia prasme pedagogika priklauso praktinei filosofijos
daliai, nes ji savo objektu turi subrendusios kartos
veikimą i nesubrendusią. Pedagogika yra praktinis
moklas, bet ne praktika. Ugdymo praktika yra ne kas
kita kaip ugdomasai pedagogijos menas. Pedagogika,
kaipo ugdymo teorija yra daugiau mokslas. Teorinė pe-
dagogikos dalis turi reikalo su auklėtinių kaipo tokiu,
pav.,praktiné pedagogikos dalis turi reikalo su drausme

-4-

priemonėmis ir t.t. Tačiau griežto padalinimo daryti

negalima, nesusipratimas būtų skirti pedagogikoj

. „griežtai dvi-dalis: teorija ir praktika. Tos dvi

"daly. yra suėjusios, ir tik nuosekliai nuo ugdymo teori-
jos einam prie praktikos /nuo teorijos principų eina-
ma prie praktikos taisyklių/. Bendrosios taisyklės dau-
giau charakterizuėja /sudaro/ teoriją, specialinės -~
praktiką. Bendrai, ugdymo principai toliau stovi nuo
"praktikos negu ugdymo taisyklės. Pedagogika, kaipo
mokslas, turi savo objektu pažinti tiesą ugdymo srity-
je. Pedagogikos mokslas savo teorija turi reikšmės
praktiniam mokslui, moko mus auklėti /mokyti, veikti
kitus/. Vienok visa tai yra kaipo pripuolam išvada,
bet ne tiesioginis tikslas. Tiesioginių pedagogikos
tikslu yra pažinti Qedagogines tfesas, t.y. tiesas; -
kurios turi sąryšio su ugdymo dalykais. Trumpai ta-
riant - μάνα POM ai tikslas yra TRE

pažinimas yra πη ankléjimui sąlyga Šalia kitų; kaip
sugebėjimas,. Pedagoginis patyrimas ir t.t. Pedagogika
teišdėsto ugdymo teoriją ir jsi.gu tuo atsiekia praktinės
reikšmės, tai jau yra pripuolamas dalykas. Jei pedago-
gika virstų, kaip to kai kurie nori, praktinių ugdymo
taisyklių reiškiniu, jei nustotų būti mokslo sistema,
nuo kurios pareina nuoseklus pažangumas pedagoginiame
„darbe; tai pedagogikos veikalas taptų techninių tai-
syklių vadovėliu. Dar pasirodo, „kad pedagogika tarnauja
þraktikos darbams, kai ποτ κ ausiai atatinka savo, kaipo
mokslo, uždaviniams. Kaipo praktikos mokslas, pedagogi-
Ika tyrinėja auklétojc ir auklėtinio santylinvima, kiek
pirmas turi turėti itckos kitam. Kaipo hormatyvihis
„mokslas, pedagogika nustato normas ugdymo λα
tikslaus, prieeorórg, metodams. | i

Ugdymo normy negalima nustatyti, neturint pa-
žinimo principų. Pasiskolinus principų iš pašalinių
mokslų ir nusistačius ugdymo normas, tuomet yra gali-
mas pedagogikos pritaikymas praktikai, tai įvyksta
jau- už pedagogikos ribų. Pedagogikos mokslas yra ug-
dymo principy mokslas ir turi teorinio pažinimo
tikslų. Praktiniams ugdymo tikslams atatinka
PEDAGOGIJA -

„e 5 --
„2. Pedagogikos šaltiniai ir motodas.
A. pečazogikos šaltiniai,

Podagoginiai Šaltiniai tarnauja no tik noksliškai

sutvarkyti jos pačios šaltiniai , kaip tai: kitų asmenų

„pastebėjimai ; savystaba ir k.,bot ir ištisi liti noks-

lai, kurio jai skolina savo davinius ir primipus.

Tokio mokslai yra vadinami pedagogikos pededanai sinis

"mokslais. Visi jio turi reikalo su naterinlinisias peda-

gogikos mokslo objektais .Moterialinis pedagogikos moks-

^

lo objektas yra ugdomasis veikimas auklėtojo auklėti-

niui; Šitas gi voikinos inonns nornatyviniu atžvilgiu

-yra taippat natorialiniu objektu ir, pedagogikos istori-

joi ir eksporinentolinoi pedagogiliai, ir podagoginoi
psichologijai. Podagogilzos istorija Šitą voiking tiria
gonetiniu atžvilgiu /fornolinis jos objoktas/, eksperi-

: montalinė podągogila = oksporiuontalinių atžvilgiu /for-

molinis obojktas/ ir pedagoginė psichologija - pritaiko-
nuoju atžvilgiu /fornalinis objoltas/ Podngogilos isto-.

"rija tiokia ugdonojo voikiuo iüvystyua istorijos eigo-

„jo. Eksperimentinė pedagogika ir pedagoginė psichologija

duoda geriau pažinti auklėtinį. Tačiau šie trys noks-

. lai turį vieną ir tą poti su pedagogikos mokslu nateria-

lini objektą, dar pilnai neiásemia pađedarųjų pedagogi-
kos mokslų, Pedagogika turi skaitytis su pradnis /elo-
Zontais, kurio turi reikšmės ugdonojo veikimo ο AA,
Norint nustatyti ugdonojo veikimo noras, reikia ištirti
ugdomojo veikimo uedžiagą ir sįekiarmosius tikslus,
Todėl pedagogikos mokslas turi laikyti savo padedanai-

i siois taip tuos, kurie tyrinėja voikino medžiagą, taip

ir tuos, kurio tyrinėja siekiamuosius tikslus, Ugdono-

ji veikimo medžiaga, plačiausia prasme yra pats nullė+

-6-

tinis, kaip žmogus, jo prigimtis ir savybės. Ugdonojo
veikimo siekianieji tikslai yra gyvenimo bei veikimo
tikslai. Kas yra λος. RES kaip Žmogus? Mokslai, ku-
rie tyrinėja ugdomojo veikimo medžiagą, tiriant žmogų,
jo priginti ir savybės gali būti:pavadinti Antro-
pologijos vardu, ir&nus etinologine jo prasme
be sąryšio su medicinoje esamuoju antropologijos mokslu,
kuris paskutiniais laikais įgavo visai specialg:prasug;
gi mokslai, kürie tyrinėja žmogaus gyvenimo prasug bei
jo tikslus, yra Praktinės pasaulėžiūros klausimai -
mokslai.

Antropologijos nokslus reikia dar skirti į moks-
lus, kurie tyrinėja žmogaus kūną ir gali būti pavadin-
ti vienu Somatologijos verüu, ir i mokslus, kurie tiria
žmogaus sielą ir jos galias ir yra vadinani psichologi-
jos vardu /Psichologi jos moklais/. Sonatologijos mokslai
susideda iš fiziologijos, kurti tyrinėja ir duoda žinių
apie žmogaus organizmo veikimą, jo funkcijas, santvar-
ką, higienos mokslą — mokslo apie sveikatą ir kai kurių
medicinos šakų, patiekiančių žinių, kaip pataisyti sui-
rusia sveikatą. Psichologijos mokslai /npie sielą ir
jos reiškinius/pedagogikai yra. svarbiausi: Bendroji psi-
chologija túri bendrosios reikšmės vaikų ir jaunino --
yra artimesnė ir turi specialinės reikšmės, nes be jos
pažinimo negalime tinkamai nustatyti psichinio ugdyuo
'prinéipu bei taisyklių. Be to, 'pedagogikai turi reikšmės
ir mokslas , kuris tiria psichologijos: ir samatologijos
davinius, tai ir-bus P 51 CHO F I 21 K A,kuri nusta-
tinėja savitarpių kūno ir sielos veikimą. Paskutiniu lai-
κά susidarė dar PSTCHOTECHNIKOS mokslas, kuris psicnolo-

gijos davinius' ir metodus panaudoja technikos kultūros

τ P . yow

- 7 --
reikalaus. Psichotechnika patiekia žinių, kaip geriau
žmogus gali būti paruošiamas organisaciniam gyvenimui,
Štai visa eilė pedagogikos padedamųjų mokslų, kurie pa~
tiekia žinių apie ugdomojo veikimo medžiagą ir t.t.,
apie auklėtinį kaipo žmogų. Kai kurie pedagogai šiais
mokslais ir pasitenkina. Tačiau iš medžiagos negalima
nustatyti pedagogikos normu, Kurios sako apie tai, koks
turi būti veikimas, atatinkąs savo idealą. Eksperimenta-
listai. pedagogai tuo būdu užsidaro tik medžiagoje, kuri
tiekia pažinimo apie. auklėtimio prigimtį ir nežiūri,koks
turi būti ugdomasis veikimas. Praktikoje pedagogas eina
. nuo to, koks auklėtinis yra savo prigimtyje, prie to,
koks turi būti ir kokiu būdu pedagogai eksperimentalis-
tai praktikoj vadovaujasi vis vien savo gyvenimo patyri-
mais ir moksliškai neapdirbtą medžiaga. Todėl pedagogi-
koi dar yra reikalinga padedamįjų mokslų, „kurie nurodytų
ugdomojo πο A tikslus. Tokie ym prákti-
nės NETTES mokslai, kurie sąmoningai ir metodin-
gai pareina nuo to, kas gyvenime yra, prie to, kas turi
būti. Šios srities mokslai patiekia žinių apio gyvenimo
tikslus /Žmogaus gyvenimąs/,kurie yra golutini ir sutam-
pa su ugdymo tikslais. Teologija ir filosofija tėra vie-
ninteliai mokslai, kurie sistomatingai ix metodiniai
tyrinėja žmogaus gyvenimo tikslus. Pilosofija tyrinėja
žmogaus gyvenimo tikslus, prigintojo proto, šviesojo, gi
teologija — Dievo apreiškimą. IŠ filosofijos disciplinų
. pedagogikni padedamaisinis mokslais yra logika, etika,

. estetika, teisės filosofija, kultūros filosofija ir

religijos filosofija. Logika nurodo tikslus ir priemones
didaktikai, etika nustato tikslus ir priemones doripimo
mokslui, estetika nustato tikslus ir priemones estetinimo

mokslui, teisės filosofija turi vedamosios reikšmės nusta-

-- 8 --

t::$£ant ugdymo tikslus visuomenės atžvilgiu, Be to, pe-
dagogikai svarbu harmoningoji pusiausvyra tarp žinijos,
doros ir meno. Šitą pusiausvyra nustato kultūros filo-
sofija, suteikdama pedagogikai ir aukščiausios prigim-
tosios šviesos apie‘ /Zmogaus/ kulturos veikimą. Reli-
gijos filosofija nustato religijos pagrindus žmogaus
protb šviesoje ir kalba apie žmogaus gyvenimo bei vei-
kino tikslingimą. Bet prato Šviesoje liktų daug problerų
neišspręstų, jei čia nepadėtų teologija. Ji duoda tvir-
to įsitikinimo rėligijos tiesose, suteikia ugdonajam vei-
kimui tikslų ir priemonių pažinimui kartu ir medžiagos
papildydama antropologija. Abi pedegogikos padedamju
mokslų grupės ir toji, kuri patiekia ugdoma jam veikimui
medžiagos ir toji, kuri nurodo to veikimo siekiamuosius
tikslus - lygiai yra svarbios ir reikšmingos. Todėl
yra nesusipratimas, kai viena. κατ tų grupių stengiasi
geriau išvystyti ir tuo būdu suteikti pedagogikos moks-
lui ar tai didesnio Εβρ κο vot ias tai pritaikomo-
sios filosofijos charakterį. Kai kurie vokiečių noksli-
ninkai pirmąją padedenaju Mokslų grupę vadina gr inatia-
maisiais, o antrąją padedanaisiais mokslais /arba atviri:š-
čiai/. Vienok toks mūsklų suskisrstynas yra negalimas
tuo žvilgsniu, kad jos rodo vieną kurios grupės svar-
bumą, kai tuo tarpu jos abi yra lygiai svarbios. Pirmo-
sios grupės. įvardinims gali būti paliktinas. Grindžia-
me ką nors nuo pamatų, tai ta prasme grindžiamaisiais
mokslais bus: pedagogi ja, pedagogikos istorija, vai:
ir jaunimo psichologija, eksperimentinė pedagogika, pe-
dagoginė psichologija, žodžiu tie mokslai, kurie teikia
ugdomojo veikimo medžigai Žinių ir tarnauja panatu
auklėtinio pažinimui. Antrąją mokslų grupę tikslu bus

vadinti vedamaisiais mokslais, t.y. mokslai, patiekią

Sm

-9-
pedagoginių ugdymo tikslų pažinimą. Abi gi mokslą grupės

, sykiu vadinasi padedamaisiais pedagogikos mokslais, nes

jos abi turi vienodos pedagogikai reikšmės = ir tie moks-
loi, kurie tarnauja ugdomcjo veikimo mečžiaga ir tie,
kurie tiekia Žinių apio šito ugdymo siel.nius. Paneigti
kutia tų mokslų grupę, reikštų nesusiprauim, ir vienašo-
liškumų, podagogikos darbe. Taigi, grindžianieji mokslai
yra tie, kurie pedogogikni patiekin žinių ugdomojo veiki»
mo ir auklėtininio pažinimo atžvilgiu, gi vedanieji,kurio
tiokia žinių o3 ugiyuo tikslus, kuriems ouklétinis yra

ruošiams.

B. Pedogogikos mokslo metodai.

Aktualu yra kalbėti apie Vodagogikos metodą todėl,
kad šiandien gyvenimo eksperimontulinės pedagogikos klės-
tėjimo laikas. Eksperimentinė pedagogika išsivystė sąryšy
su eksperimentine psichologija, kurios metodai ir tyrimo
būdai tapo perkslti į pedagogikos sritį. Dėlto šiandien
yra 'r wiano ir kito daug šalininkų /áiu oksperimontinių
mokslų /, — jou nepajėgia ramiai orientuotis tų mokslų
srityje su bondrąja pedagogika. Kaip pedagogikos istori-
ja yra mokslas, tiekiąs mums pedagoginį patyrimą iš pra-
eities, taip eksperimentinė pedagogika yra mokslas, tio-
kiąs mums pedagoginių patyrimų iš dabarties. Tačiau, ji
viena negali atstoti bendrosios pedagogikos,nos ši ne tik
iro ugdymo srityje platesnių apibüdinimg, bot kartu daro
ir pataikormų išvadų; tuo tarpu vion tik iš ugdomojo vci-
kimo medžiagos gnunmuno nogalime dar išvesti ir nustatyti
šituos tikslus. Dėl to oksporimentiné pedagogika reikia
statyti arba šalia bendros podagogikos, kaipo jos padeda-
masis mokslas, arba matyti jojo podagogikos uotoda.

μήν E ἳὉ "παν r om

æ 10
Kad tai tiesa, rodo pačios eksperimentinės pedagogikos
tyrinėjimi. Ji savo objektus tiria induktyviai analiti-
niu metodu, kuriuo galima tirti vion ugdonojo veikimo
medžiaga, bot no ugdomojo voikimo tikslai. Taigi, okspoe-
rinentiné pedagogika vien jau savo metodo atžvilgiu ne-
gali pamMainyti bendrosios pedagogikos mokslo. Pedagogikos
metodas negali būti noi vien nnalitinis-indultyvus, noi
vien sintetinis-deduktyvus, žodžiu tariant, podagogika
negali pasitenkinti noi vicna proto spekuliacija, noi
viena enpirine Datirtini. Mokslas, kuris reniasi indul-
cijos metodu, turi būti atbnigtns dedukcijos išvadonis
ir atvirkščiai. Taigi, induktyvus metodas turi būti at-
baigtas dodultyvaus ir atvirkščiai. Doduktyvus turi būti
papildytas indulktyvaus, kitaip tariant - kiekviona anali-
zė turi būti pogristo sinteze ir turi būti atbaigta ann-
lizo. Kiekvienas mokslas turi šiuos metodus, tik vieni
jų daugiau naudojasi analitinių metodu /pav.elieperimncnti-
né pedagogika/ ir vadinasi analitinis is nokslais, kiti
mokslai /gconetrija/ daugiau savo objektus tiria sinte-
tiniu metodų ir vadinasi sintetiniais mokslais. Yra moks-
lų, kurie turi abu tuos metodus. toks yra bendrosios pa =
dagogikos mokslas. Buvo jau sakyta, Kad pedagogika yra nor-
matyvus mokslas ta prasme, kad ji stengiasi susekti ugdo-
mojo veikimo normas, o gi ugdomojo veilino normas galina
susekti tik pažinus jo medžiagą ir tikslus. Ir štai ,kada
pedagogika tiria ugdowojo veikimo medžiagą, ji tuomet nau-
dojasi annlitiniu arba induktyviu metodu, o kni ugdou-
jan veikimui yra taikomi gyvenimo tikslai, tai ji nw-
dojasi sintetiniu-deduktyviniu metodu/ nes tuonet jis
nutoltu nuo realių ugdymo reikalų, nei viena til empi-
rine patirtimi, bet amlitiniu-induittyviu metodu/, nes
tada ji negali sudaryti ugdomojo veikimo nornos. Todėl
vokietis Grünwaldas teisingai sako, kad grynoi dedulcty-
vinė pedagogika galėtų virsti idealistine ur net utopis-

tine sistema, ogi pilnai induktyviné yra taip pat negali-

dst

ms pu
vokietis Grūnwaldasi teisingai sako, kad grynai dedukty-
vinė pedagogika galėtų virsti idenlisstine ar net utopis-
tine aistema, ο gi pilnai induktyvinė yra taip pat negali-
ma, Negi visi veikimo principai galima išvesti iš vaiko
prigimties. Ugdymo mokslo indukcija turi teiti greta de-

dukcijos.

5. Pedagogikos mokslo reikšmė

Pedagogika mus Moko apie naujųjų kartų ugdymą ir jų
ruošimą siekti gyvenimo tikslų. Ji kalba ne tik apie tai,
koks yra naujosios kartos ruošimas, bet ir npie tai,
koks jis turi būti. Tad pedagogikos reikšmė, rodos, tu~-
rėtų būti pakankamai suprantama ir aiški, tačiau kai kas
pedagogikos mokslą atmeta, nepripažindamas jai vertės
nukléjime. Tas dažnai ntsitinka pou ας pedago
gus ir vidutinės inteligenoijos tėvus. D... sako, kað bü-
simasis žmogus auklėjamas ant kelių pas notiną, tačiau
pasirodo, kad tėvų /ypač motinos/ intesyve meilė γηὴ--
kams dar nepamaino pačio auklė jino, atvirkščiai, ji go-
li būti net kbkieeni nga ugdoma jar darbui, ni ji reis-
kiana vaikų lepinimu, o ne jų uZgrüdininu gyvenimo sun-
kenybéms. Yra neilė,kuri žudo, ir yra meilė, kuri išga-
no. Joi pedagogika ir neturėtų praktinės reikšmės ugdo-
majan veikimui, tai vis dėlto pedagogika tada turėtų ide-
„linės reikšmės ir uenustotu Žmogaus dvasiai /teorinio/
naudingumo. Ugdymas yra savo rūšios nonas, reikalingas
šalia gabumo ir prityrino. Ir juo sugebėjimas bei patyri-
mns yra didenis, tuo ir ugdymo vnisini yra didesni, žy-
mesni. Ogi pedagogikos mokslo teorija ir yra vims il-
gy amžių Žmonijos patyrimas, moksliškai susistenatizuo-
tas, sutvarkytas. Tatai gern pedagogui sulyginti savo pa~

tyrimą su kitų Žmonių patyrimu ir vortinginu pasitikėti-

; j Ap 4
a

= 19

moksliškai sutvorylta teorija, poronta dnugolio Žmonių
patyrimu, noi laikytis sąmoningai ar nogigioningoi sutvar-
sutvarkytos savo paties sustatytos teorijos ; kuri tuo ar
kitu būdu yra neišvengiama jokiam pedagogui.

| Bo to, iš pedagogikos - gali būti dvejopos naudos,
pirm ,ji palengvina asmeninio patyrimo įsigijimą, sutaupy-
dama tuo nemnán laiko ir apsaugodama cuklėtinį nuo rizi-
kingų auklėtojo bandymų, ο tiekdama ugdomojo veikimo pa-
žinčių, ji skatina 6iti tvirčiau savo pureigas bei padeda
lengviau nusi statyti Praktikos .Klausimuoso. Antra, peda-
gogika pagroitiun ügdornjom,veikime pažangą, noloisdana
podagogui užsnūčti faktinojoi ugdymo padėty jo, ir tiosia

. kelius į gorosnę ateitį. Pedagogika stengiasi sudaryti

"sistemą, kuri no tik moko kas yra, bot ir kws turi būti

ir todėl pateisina savo tikru vion ntoityjo. Büdana noks-
liákni sistonatizuota sistonn ; pedngogikn įkvėpin ugdyto-
jui planinguno ir tikslumo pedagogikos darbe. Tačinu roi-
kia atsiminti, kad ninétaja ugdyuo roikšmę darbo toturi
tik gora ir tikrą podagigikos teorijų, Bot dòl lnimės knd

"galimo apsirikti šia pasironkont kurią teoriją dar nogali-

ma noigti pačios podagogikos. Klaida ar tioso gali panoky-
ti tio, kurio moka pasinaudoti istorija. Yra dar faktas,
kad osann gery pedagogy ir dar noišėjusių podagogilios moks-
lo teorijós. Įvyksta tai dėlto, knd pedagogikos toorija
pati viona nora pnknnknm ugdonajam nasui. Ji. pododa igin- |
tajan gnburui tikslingai išsivystyti ir polongiva praktiką.
Kai Šių dviojų noturi, tai tan podagogikos tourija nesutci-
kia noi viono, noi nntro, t.y. ji noduoda noi podagoginių
gabumų noi įpmtino dirbti podagoginį darbą. Todėl ir pa-
sitniko, knd asmuo, turis pakanimmuai pedagogikos toorijojo
nusinoanyno, netinka praktinio ugdyno darbui, nos neturi gn-

- 15 =
bum arba įpratimo ir atvirkščiai, esama Žmonių, netu-
rinčių pedagogikos teorijos pažinimo ir einančių savo
/pedagogo/pareigas visai patenkinami, kadangi jie turi
arba tan tikro įpratimo, arba ta tikro sugebėjimo su-
mnanuno ir t.t. Taip pat dažnai pedagogikos prai-tika ga-
IL papildyti asmeninę intuiciją /'.iesos nujiautinas
kuris ypač žymus pas moteris / bei savotiškos susidėję
šeimos, visuonenós ir aplinkybių tradicijos. Tačiau ši-
tie pedagogo pažymiai dar geriau pagerėtų bei praverstų
jei ΤῊΝ susipažintų su pačia pedagogikos teorija,lurioje
gauną atbaigim, savo sunnnunnus /sugebėjimams/ bei įpra-
tinnns. Patsai ugdymas lieka visų pirma tam šikna nenas
ir kaipo tbksai reikalauja sugebėjimo pritaikinti prie-
mones tan tikran tikslui, ο gi šis sugobėjimas didėja
su žinojimu. Dėliai to ugdymo tikroji monu yra teoreti-
nis ir praktinis pėdugoginių Žinių suderinimas.Tarp teo-
rijos ir. praktikos turi būti nuoseklus ryšys, nos nors
ir sakona, kad gera teorija yro praktiškiausias dalykas,
bot geriausias teoretikas dar nėra gérinusiu praktiku,
nos teorija bo praktinio patyrimo lioká tusšia spokulin-
cija. |

4. Podagogikos suskirstymas.
Podagogika, kaipo praktikos mokslas, jau buvo nu-

rodyta, kad yra netikslu skirstyti teorijos ir praktikos
dalinis, Tari amosios dalys yra no kas kita,kaip tik bon-
droji ir spocinlicji podngogika. Bendroji pedagogikos
dalis suinn į savo visus dalykus, kurie įcina į spociclią-
ją dalį, tačiau turi bondros dalios visions jos skyrinns,
Ji tatai priklauso nuo spooinliosios pedagogikos da-
lies ir suina į savo visa tai, kas nuo pastarosios

lieka, Todėl, norint sudaryti jos turinį, roikia pirma

= 14 =

nustatyti specialosios pedagogikos objektus.
a/-Ped. gogikos suskirstymo principas. |

Skirstaut objektus rcikia atsižvelgti į objekto
ypatybes. Pedagogikos mokslo objektu yra žmogaus ug-
dynas tikslu paruošti jį gyvenino tikslams. Norint
šitam tikslui paruošti, reikia skaitytis su visais
gyvenimo uždaviniais, kurių yra tiek, kiek yra paties
gyvenimo sričių. Tutai ir ugdymas , juo jis bus dides-
nis /pilnesniS/, tuo daugiau apins jis gyvenimo užda-
vinių. Tačiau nuns šiuo tarpu rūpi bendriausieji Zno-
gaus gyveniuo uždaviniai, atatinką trims Zuogaus gy-
venimo pagrindinėms sritims: 1/prigimčiai, 2/kultūrai,
ir 3/religijai. Taigi, esana trijų gyvenimo sričių.
Kiekviena Siu sričių, kildama iš apačios į viršų, vis
įgauna naują pradų, reikalingą ir ypatingų ugdymo prie-
monių. Ugdymas: tatai; pagal šias tris gyvenimo sritis
ir suskirsto i l/ugdyma fiziniams reikalams, 2/ugdymą,
kultūros reikalams, 2/ugdyną4 religijos reikalams.

Pirmojo ugdymo materialus pagrindas yra ganta,autro
jo- Žmogaus prigimzis ir trečiojo- dieviškoji viršū-
nė. Rusas Geršonas pedagogikos suskirstymo principu
ima šias tris gyvenimo sritis, tuo būdu jis ugdymą,
skirsto pagal uždavinius. Tačiau taip daryti yra netik-
slu: viena, kad yra neteisėtai apkarponas patsai ugdy-'
mas ir antra, kad religija yra įglaudžiama į kultūros
sritį. G.rsonui tatai tenka neigti fizinį ir religinį
lavinimą kaip tokį. Religija, be to, pas jį įgauna
&ntropomorfizmo žymes, nes jis atpalaiduoja nus die-
viškojo prado, kuris kultūroj netelpa. Grįžtant prie
"pirmesnio ugdymo suskirstymo, tenka jis atatinkamai
įvertinti: pirmąjį fiziniu lavinimu, antrąjį kultūri-

niu lavininu ir trečiąjį religiniu auklėjimu

- 15 -

Be to, kultūrinis lavinimas turi dar tris veilimo sri-
tis: l/teoring, 2/prakting ir 3/estetinę.

Teorinis kultūrinis lavinimas liečia žmogaus pro-
tą ir gali būti pavadintas protinimu, praktinis lavina
valią ir gali būtį pavadintas dorinimu, gi ostetinis
lavina estetinius žmogaus sugebėjimus ir vadinamas este-
tiniu. Tuo būdu susidaro penkios ugdymo sritys: l/fi-
zinis mankštinimas, 2/protininas /aidaktika/, 3/dori-
nimas, 4/estetinimas ir 5/religinimas. |
b/ Specioloji pedagogikos sistema .

Pagallaul:šči au minėtus penkis ugdymo uždavinius
/sritis/ ir specialiosios Pedagogikos sistemų sudaro:

l. Fizinio lavinimo mokslas.
2. Protinimo mokslas. /didaktika/
3. Dorinimo mokslas /doriné pedugogikas/
4. Estetinino mokslas.
5. Religiné pedagogika /religininns/.
c/ Bendroji podagogikos sistema.

Be išvardytųjų klausinmg, kurie sueina i specia-
li4ją pedagogikos dalį, liekn pedagogikai dar bendrų
dalykų, kaip klausimai, kas yra auklėtojas /ugdyuo sub-

jektas/, knas yra nullétinis /ugdymo objektas/, kokie
yra pedagogikos tikslai, uždaviniai, pareigos, veiksmai,

lytys ir lita? Tuos visus klausimus riša bendroji ροᾶς-
gogikos dolis, kuri tuo būdu sudaro Šiuos į;vedumosios
dalies punktus:

++ Ugdymo suvolu ir guvybés.

2. Ugdymo tikslai, vertybės, uždaviniai pareigos

2. Ugdymo objektas arbo auklėtinis.

4. Ugdymo veilrsmni ir Voikójui.

5. Ugdymo lytys. | |

6. Ugdymo pagrindiniai principai.

ος

5. Bibliografiniai nurodymai |
l.06ttler. "System der Pädagogik"
2.Krieg-Grunwald. "Lehrbuch der Pädagogik"

3.Rein. "Pädagogik in systermntischer Darstellung".

, 4. Poulsen. "Padagogik
5.Griūnwald."Phylosophische Padagogik"

6.*auscaer. "Teoretische Padagogik u.nllgemeine
Didaktik.

7.Rein."Encyklopädisches Handbuch der PAdagogik"
..Roloff. "Lexikon der Pädagogik"
9.Grunwald. "Pädagogische Psychologie".

10.Viheme. "Grundfragen der Phylosophio u,Füdagogik

ll.Vilbois. "La nouvolle eduontion".
12.Gessen. "Osnovy pedagogiki
13.Villminn. "Didaktik als Bildungslehroe*

BENDROJI _PEDAGOGIKA |
Planas .
. I. Ugdymo sąvoka ir savybės.
l/Ugdymo sąvoka, 2/Ugdymo savybės
II .Ugdymo tikslai, vertybės, uždaviniai ir pareigos
"III Mitorialinė priožastis arba ugdymo objektas.

TER Ugdymo sąvoka ir savybės.

1/Ugdymo sąvoka.

o Naujai gimęs žmogus ne veikiai tinka gyvonimo tikslams

„Taip Žmogaus gimimo ir jo paruošimo uždaviniams esti
'"sposnis ar ilgesnis brendimo laikotarpis, kas porcina
nuo Žmogaus gabumų, uždavinių ir k. Tumo lnikotarpy-
“ge žmogus osti priklausomas nuo kitų.. Juo aukštesnė
"būtybė, tuo ilgesnis brendimo laikotarpis. Juo aukš-
tesné kultūra, juo ilgiau trunka šis naujų kartų ruo-
šimas. Ir dar, juo bręstančioji iarta labiau sąmonė-
ja, tuo jai yra reikalingesnė senosios kartos pagalba
Tačiau, δὲ pagalba turi vesti naująją kartą prie.

„laisvo opsisprondimo ir darytis jai vis noroikolin-

trunm-

- 17 >

gesné artinantis brendimo laikotarpio galui. Taigi,
tarpusaviuose dviejų kartų santykiuose yra suaugusios
kartos veikimas į nesunugusia tiklsu ja parengti gyve-
nimo uždaviniams,

Ir čia gaumme Šią ugdymo aptarti, reikalingą dar
tolimesnių paaiškinimų. Ugdymas yra sąmoningas bei tiks-
lingas suaugusios kartos veikimas ir nosunugusią tikslu
vesti ją į fizinį bei dvasinį subrendimą, reilnlingą
gyvenimo tikslams atsiekti. Šioje aptartyje nesunku yra
įžvelgti visos keturios kultūros priežastys. Suaugusio-
ji karta čia reprezentuoja vykdomąją priežastį; πε sunugu-
sieji materialinę priežastį, pats subrendimas cina for-
molino priožastimi, o gyvenimo uždavinių atsiekimas yra
siokiamioji priežastis. Šalia šių ronliu priežasčių
yra dar viena idealinė arba cksemplorinė priežastis =
tai tasai idonlas, kuris idealiu būdų vadovauja ugdymui,
Ir tikrai, tasai supratimas, kurį auklėtojas turi apie
gyvonimo idenlą, atsilicpia i ugdymo pakraipą.

n/Ugdymo objektai. Ugdymo objektas yra dvejopas:
l/subjektyvinis ir Z/objektyvinis. Subjoktyviniu objektu
yra sunugusioji karta, o objektyviniu - tebeauganéioji,
bręstančioji. Kalbant vienaskaitoje, subjektyviniu ug-
dymo objektu yra auklėtojas, gi objoktyviniu yra auklétie
nis. Ugdymo veikimo subjektu yra suaugusioji karta =-
auklėtojas, ugdymo veikimo objektu yra ΘΝ
karta - auklėtinis.

b/Ugdyno savybės. Ugdomasis veikimas suponuoja, kad
suaugusios kartos veikimas į nesunugusia yra l/roiknlin-
gas, 2/galimas, 5/sąmoningas ir 4/tikslingns. Vaikas
paliktas sau vienas neišsilailytų. Jis yra bejėgis fi-
ziniu, doriniu ir protiniu atžvilgiu: Fizinė jo nogalė
As oo virmame jo gyvonimo laikotarpyje, Ind jis
esti visai silpnutis ir reikalingas stropiausios pašali-
nės Ža Bet ir kick paaugęs jis teminta kitų
darbu: Procine jo negalė ypač žymi vaikystės nnZiui.

Jis nemoka kalbėti, nieko nežino, visko turi būti moko-
mas, nurodcmas. Ir protiniu atžvilgiu jis pasilicosuoja
nuo pirmosios negalės 18-20 metu. Panugęs prodocn uu
protiniai lavintis. Bet čia apsirciškia jo doriniai
silpnumai. Vaikas čia nuo aklų instinktų, goism, ir
noprotingų pulinkimų mišinys. Reikia tad seugotojo, kuris
lavintų jo įpročius ir padėtų jam atsispirti nepanntuo-

Aa

tiems palinkimans. Ypač toi sunkina, kad jame trūksta
protinio subrendimo, Todėl tenka pavartoti moralinė
pricvarta, kuri ugdyme ym neišvengiama. Pripuolamie-

ji gyvenimo iproóini retai gali privesti prio laisvo
protingo npsisprondimo. /Roussenu, Tolstojus/.

Tėvai, kurio nesirūpina vaikais, susilaukia iš jų daž-
„nai tik gyvenimo žaislų. Vailkai yra nolaisvosni už tuos,
kurie turi nusistatyti gyvonimo tvartą, nos jie yra mè-
toni jų instinktų. Prižiūrini vaikai tanpa protingai pa-
lenkti svotimai valiai, nopriZiürini, tampa žaislu pri-
puolar gyvenimo voiksnių itoLoje. Pirmieji gali valdyti
savo ir įpročius, antrųjų gi topinas laisvu ir sanonin-
gu daug sunkesnis, nos pateonka į nopanatuotu įpročių
įtaką. Tiosa, ugdomasis veikimas gali užmesti vaiko
iniciatyvą, bot tai dar nerodo, kad pripuolana gyvoni-
no įtaka yra gorosnė. Ugdymo reikalinga Laikyti tan
tikrą ribą, Juo mažiau yra auklėtinis protingas ir
laisvas, juo didesnė. turi būti auklėtojo pagalba; ir
atbulai, auklótiniui vis. lnbiau bręstant ir sanonejant
darantis lnisvosniu, aul:lėtojo prievarta ir pagalba turi
mažėti. Nopateisinamą, joi ugddonoji priovarta yra di-

" desn už auklėtinio sąmoningumą... Taigi, ugdyzas yra roikn. -
lingos, nos naujoji karta nesugeba atlikti savo uždavinių.
Ugdymu negalimas ntsierti viso, kas pageidaujama. Jis
„nesukuria nnujuZrnognus gaburų nr-gnliu, juo tegalins
išvystyti tni, kas yra gėro Žmogaus prigintyjo, jo ga-
léso, palinkiruose, gaburnuose ir nustolbti piktą, kuris
parn£u vis poroina į įprotį. Ugdymas tatai roiškin
žmogaus fizinių ir dvasinių galių išlėlimą iš potonoi-
Jos į aktą, kuris nuklétiniui padeda subręsti ir pra-
"žydėti savo galinybėso. Ugdymas tan tikru utžvilgiu

yra aukštesnės rūšies kūryba, nes jos objektu yra pats
žmogus su savo noi&natuojnuonm gniinybén ir noribotu
lavinimosi protu. Tačiau ugdymas kaipo lürybas yra apribotas
išviršinėnis ir iávidinéris aplinlybėnis.

α/. Išvidės ugdyuo ribas stato auklėtinio prigirr
tis. Ji nnZiou ar daugiau esti apdovanoto ivnirionis
galinybėnis, mažiau ar daugiau gabi, noranli. Taip pat
ugdymą apsunkina pavoeldéjirni, kurie turi tondoncijos
visada pereiti į aktą. Igintioji polinkiai yra nažiau
apriboti dorinino normonis ir nuklétiniui δία sunkiau
apsispręsti. Tačiau pats ugdymas Šiuo atžvilgiu įgauna

- 19 =

daugiau aktualumo, nos jis turi palengvinti aullėtinio
apsisprondina. Išvidinęs ugdymo ribns stato ir apribo-
tas brendimo laikotarpis. Jo nopailginsi. O juo groi-
čiau yra subrondino motas, tuo sunkiau ugdyti; Šia jau
porcina į ugdymosi arba laisvą auklėtinio snvistovuna&.

b/Išviršinos ugdymo ribos stato Šciryna, visuomenė,
natericlus būvis, kultūros lnipsnis. Ugdymas sunkėja,
kai esti nonominlios ğoirynos gyvenimo sąlygos,palyla
skurdas, pasunkėja aplinkurios dora, smunka kultūra,
silpnėja roligingunns. Tačiau nors ir ribotas, ugdymas
yra galimas, nos naująją karta roikia vesti į fizinį.
ir dvasinį subrondina. Naujoji kartų jo tiesiog reika-
lauja. Tuo atsako nuklėtinių toisės būti ruošianiens
iš pusės tų, kuric jau pasiruošę. Ogi Ši jų teisė už-
dedo sonajai kArtai prievolę ugdyti. suo prievolės se-
noji karta negali būti paliuosuojana. Tėvai, jau vien
dėl to, kad gindo, turi vaikus ugdyti. Šią prievolę
jio gali perleisti kitiens, tačiau atsakomybė už ugdy-
Πο pasekmes tenka tėvams. Visuouené nopaliuosuojnua nuo
ugdymo nokykloso, tik čis ją reprezontuoja mokytojai -=
Ugdymo toisé yra pagrindu ugdonajai valdžiai. Ugdytojas
turi toisės valdyti auklėtinį, ogi šis jon paklusti.
Tačizu ugdomoji valdžia turi būti ntronto i uoralį
autoritetą, jos osrig ir ribas nustato ugdymo tikslas,
ją noruuoja ugdyro uždnvinini. Haujajsi kartai vis la-
bim bręstant, ugdonoji valdžia turi vis mažėti ir đa-
rytis neborcikalinga. Pasitikėjinas autoritetu aukléti-
nyje reikia paleisti jo laisvu ir sąmoningu apsisprendi-
nu. Daugelis auklėtojų ir tėvų to nesupranta ir jas per-
žongia,tnikydani tą pačią priovarta ir subrendusi aig
ir vaikans, iš lo susidaro nesusipratimų ir kova. Toji
psichikos revoliucija ntslügsta tik vėliau ir autori--
totas virsta laisva pagarba: Taigi, nogalima ugdonosios
valdžios griežtai lailyvis, kp negalira ir bo jos ap-
siciti. Notiksliai ją vartojant, pirmu atvėju i$áaukia-
nas Baklotiniusas pasipricšinirmms, antruoju — paliekani
jie snvo apsileidimmi, ne stropumui. Tačiau pats ug-
donasis voilkinns boi ugdouoji valdžia yra galimi, nos
to reikalauja auklėtinio prigimtis.

Sgnoningunas boi tikslingunas,faüktinga senosios

kartos įtaka, jaunajai yra didelė vien por difüzijos

-20>
dėsnį . Tačiau jeigu ši įtara yra nesąmoninga, tuomet
ji yra pripuolama. ir gali būti kenisuinga. Ugdymas

„yra perdaug painus, kad jis būtų galima atlikti be sa-
moningumo ir tikslingumo. Gyvuliai savo vaikans turi
tik faktinos įtakos, jie visa tėvų mokslą paveldi ins-
tinktu ir pamėgždžiojimu. Laukinės tautos savo vaikus
jau ugdo, kiek sugeba ir randa reikalo. Jų ugdomoji
"sistema yra tradicijos. Faktinoji įtaka čia ina vir-
ὅν ir gyvenimo aplinkybės turi daugiau reikšmės, kaip
μα. bei tikslingas tėvų nsistatytas. Kultūrin=
-gose ο itaka penina i sąmoningą bei
tikslingą ugdymą, peces pedagogine sisteng. Instink-

: tais „tiosa, CE CM "nemaža įtakos turi IT ablinkuma,

l KE HRS pagrindinės reikšmės turi sąmoningas bei tiks-
lingas ugdymas. Kultūringose tautose kultūringuno laips-
"nis ir kultūros pažangos greitis galima matuoti seno-
"sios kartos sugebėjimu ugdyti, ο gi ugdant naująją kar-
tą pagal racionalę ugdymo sistemą, kyla ir kultūra.

"Iš šio fakto galima vesti pritaikom išvadų ir lietu-
vių tautai. Vienintelis kelias į kultūrėngąjį pasaulį
yra vienas kelias: naujosios kartos racionalus ugdymas.

Iš to kas pasakyta, seką išvada, kad ugdymas
turi būti sąmoningas bei tikslingas, nestii: taŭa jis.

, sėkmingas ir naudingas. Tai trečioji sąvybė, kurios

svarstymų ir baigiamas šis pirmosios pedagogikos skyrius.

II. Ugdyno, tikslai, vertybės, uždaviniai
ÀT pareigos.
1/Bena osios ugdetiojo veikimo pargėzos
a/Ugdymo „auklėjimo ir lavinimo sąvokos.

Ugdymas, auklėjimas ir lavinimas — yra artimos,
. bet nelygios sąvokos. Vokiečiai auklėjimą vadina Erzie-

hung, prancūzai — education, kuris jiems reiškia ir

BA ei

ugdymą, ogi lavinimui išreikšti jie vartoja žodį Bil-
dung, prancūzai = formation. Mūsų sąvoka ugdymas sui-
ma į save ir lavinimą ir auklėjimą. Iš čia kyla klausi-.
mas,- o gal ugdymą suskisrstyti į nuklėjimą ir lavini-
mą? Bet tam reikėtų, kad Bios sąvokos vieną kitą iš-
skirtų ir išsemtų ugdymo turinį. Vienok taip nėra. Auk-
lėjimas στὰ ugdomasis veikimas, kuriame pagrindinės
reikšmės turi moralinis /dorinis/ momentas, ogi lavi-
nimas yra ugdonnsis veikimas, kuriame pagrindinės reikš-
mós turi protinis momentas. Tšnuklėtas žmogus yra tas,
kuris yra gavęs tvirtą dorinį pagrinde į savo valios
pajėgą, įstengia valdyti save visame gyvenimo plote,
neišskiriant net viršutinio padorumo. Išlavintas žmogus
yra tas, kuris ym gavęs tvirtą intelektualinį pagrin-
dą, kuris duoda jam galimybės laisvai orientuotis kul-
tūrinio gyvenimo klausime, turint tam tikrą eruducijos
minimumą. Aukléti ir lavinti žmones dnZnni suprantami
ir kitaip. Išauklėtas vaizduojamasi, kaip padorus žo-
gus, išlavintas — kaip eruditas. Bet pirmuoju atveju
„vadinamasis padorums, antruoju išsilavinimas yra tik
išviršiniai išauklėto ir išlavinto žmogaus momentai,
kurie dar nereiškia nei doros nei /erudicija/ mokslin-
gojo išsilavinimo. Padorus žmogus gali būti nedoras,

ο eruditas gali būti nelavintas. Atvirkščiai, išauklėtas
Žmogus turi būti ir doras ir padožus, gi išlavintas
turi būti išsilavinęs ir turįs 6rudicijos. Auklėjimas
ir lavinims atatinka dviem protingo žmogaus savybėm:
auklėjimas turi atatikti valiai, lavinimas ~ protui.
Šalia valios ir proto pas Žmogų dar yra fizinio gyveni-
mo sritis,kur glūdi fiziologiniai emocionalės apreiš-
kos, pareinančios nevien nuo proto ir valios. Taigi,
šalin auklėjimo ir lavinimo ym dar fizinis monkátini-
mas arba lamdymas, kas nėra nei aullėjims, nei lavi-
nimas. Rocionalinis fizinis ugdymas turi vesti Žmogaus
kūno gyvenimą aukštesnio gyvėnimo linkui. Tuo būdu

jis yra ir auklėjams ir lavinamas, bet kartu ir skir-
tinas nuo jų. Auklėjimas ir lavinimas reiškia ugdymo
plėtotę, todàl gali kilti klousimns, kaip pavadinti
estetinimą ~ auklėjimu ar lavinimu? Relingigumą galime
pavadinti auklėjimu, nes ym dorinis momentas, ο dėl
estetikos ginčijamasi. Subjelttyvistoi estetikos srity-
je ėstetūką linkę vadinti auklėjimu, gi objektyvistai-

lavinimu. Estetinimas yrn arčiau fizinio mankštinimo
ir todėl tiksliau bus jį pavadinti lavinimu. Iš to, knas
pasakyta, aiškėja, kad auklėjimo ir lavinimo sąvokos
neišskiria viena kitos. Paskutininis laikais net ima-
ma kalbėti apie. lavinamąjį auklėjimą. Auklėjimas ir
lavinimas išskiria til: dvi sritis, sueinančios turiniu.
Taigi, ugdymo negalima skirstyti į auklėjimą ir lavinimą.
"Netikslu taip pat, kaip kai kurie vokiečiai daro,
skirstyti pedagogiką i Bildungslehre ir Unterrichts-
lehre,pastaroji reiškia diduagtika. Reikia pažymėti,
"kad ji yra tik pedagogikos sistemos dolis. Jie mano,
kad auklėjimas ir lavinimas iš ugdymo išskiria tik tas
mintis, kuriose vyrauja iš vienos pusės dorinis,j8
kitos protinis elementas.

b/ U ο pareigos,

Auklėtojui privalu išvystyti auklėtojo suge-
"bėjimą, o iš kitos pusės perduoti jan pedagoginių
gėrybių. Sugebėjimas yra formuojamas sužadinant
auklėtinio prigimtį ir vystant jo kūno ir dvasios
galias, gi pedngoginės gėrybės tarnauja turiniu,
papildančių sugebėjimą, kaipo tam tikrą lytį. Pa-
gal tai ir susidaro dvi ugdymo pareigos: 1/auk-
lėtinio galių išvystymas /tai bus fomalinė ugdy-
mo pareiga/2ir pedagoginių gėrybių suteilimas /tai
bus materialinė ugdymo püreign/. |
ο Išvystomojį arba forualiné pareiga sudaro sub=
.Jjektyving ugdymo pusę. Perteikiamoji, materialinė
arba objektyviné pareiga lavina jo protinės ga-

Alias, knd jis galėtų pasisavinti objektivuotą Zi-
' niją, sumaniai naudotis jos nurodymais ir sava-
rankiškai jų plėtoti. Duodant persvaros fornoli-
nei /išvystonajai, sübjektyvinci/ pareigai, gau=
nomas yrà pedigoginis formalizmns, kai auklėti-
niui permaža suteikiama sistematingni sutvarkytų
mokslinių pažinčių, gi atvirkščiai- duodant por-
^ $varos materialinoi /pnteikionajai, objeltyvinei/
pareigai, gaununanns didaktinis materializmas, ku-
ris susideda Žinių portoilinui, knipo darbo mokyk=
la /ton buvo didaktinis fornaliznas, gi óin-di-
daktinis natoricliznas/. Taigi, tonkinantis proti-
nių galių išsivystynu, gaunamas didaktinis fomclia-

mas, gi tenkinantis vien žinių tiekinu, gaunanas.
didaktinis nütérializnas. Tik taip darona Šių dvie-
jų pareigų proporcija yra teisinga /nornali/ poda-
gogikos lytis.
formliniu atžvilgiu. |

Auklétinis yra prinityvi žmogaus būtybė, turin-
ti savyj iš prigimties uZuonazgoj daug visokių ga-
lių, gabumų, palinkimų, glūdinčių pretenzijos sto-
vyje, kaipo gantoj punpurélis. Visa tai reikalau-
ja tobulo išvystymo, kad ugdynas pasiektų tikslą
ir kad auklėtinis liktų pilna ir harmoninga asne-
nybė. Taigi, formaliniu atžvilgiu, ugdynas yra auk=
lėtinio galių išvystynas,pareinąs nuo aplinkybių,

akstinų, palankių sąlygų, kliūčių ir .t.t.Tų ga-
lių išvystynas cina fiziologijos, psichologijos
ir biologije dėsniais, kurių auklėtojas nepakeis,
tik ugdymu galima sudsryti arba palankių išsivys-
tyuui akstinų- tai pozityvus išsivystymo momen
tas, arba gali pašalinti kliūtis, tuomet bus noi-
ginamas išsivystymo momentas. Šiuodu nonentu suda-
ro dvi ugdymo pareigas: l/skatirimą ir 2/drnaus-
ninguna. Taigi, išvystomoji pareiga reiškiasi
skatinimu ir drausningunu. Skntininas yra teigia-
nassis. drausmingunas— noigianasis Monentas. Sin
tininas stengiasi teigiamuoju vykdymu išvystyti
Énognus galias, stengiasi sužadinti savarankiš-
ką Žmogaus galių veikimą, patiekti jons maisto,
jas vesti kurianuja pakraipa. kai, pav., molyto-
jas, idoniai sutvarkęs pamokas turinį, stengiasi
sužadinti savarankišių mokinių protaviną ir tuo
pačiu suima visų ju dėnosį ir voda juos į pasista-
tytąjį tikslą, galima pasakyti, kaq jo einama tei-
gianojo skatinimo keliu. Atvirkščiai, neigiamas
būdas vadinamas drausaingumu, kuriuo vadovaudaiia=
sis mokytojas stengiasi draudimu bei baudimu pa-
ánlinti visas kliūtis, kurios gali būti, lavinant
žmogaus proto galias. Juo gorinu yra sutvarkyta
teigianoji skntinino pareiga, tuo mažiau tenka
naudotis neigiamojo drausninguno pareiga, nes geras
skatinimo metodas jau pats drausnina auklėtinį
įšvidiniu būdu bc išviršinio drausninino priemonių

-- 24 -
Taigi, joi tarp išvystonosios ir porteilminosios
„ugdymo pareigos privalu, kaip sakyta, išlaikyti pu~
Sinusvyrn, thi tarp skatinimo ir drauminimo turi Ἢ
„būti išiailytas priešingas santykis; Čia privalu vi-
guonot stengtis teiginanojí pareiga plėstis neigiamos
pareigos sąskaiton ir dargi rūpintis, kad drausminimo
pareiga, išviršiniai paronta nornlino prievarta,pasi-
darytų išvidinė, paronta laisvu npsisprondinu, įsitiki-
nu. Drnusninino pareiga mažėja, didėjant skatinino dar
bui t. y., Καὶ slatininas virsta aullėtiniui nrti-
. hiausia priemone jo iósivystynui. Vienok podng0-
"gos negali npsiciti bo druusminimo noi išviršinė-
so nei išvidinėso ugdymo aplinkybės r Pirriuo ju at-
voju turine išviršinę ugdymo drausmę, antruoju-
iávidine. Išvadinei ugdymo drausmei tenka žiūrėti,
kad blogi polinkiai aeišbujotų, kad žemesnieji rei-
kalnai neviršytų aukštesniųjų, žodžiu, neduoti per-
svnros Zonosnoi aukštesnio prigimčiai. Išviršinė gi
drausmė kuri kovoti su aplinkybonis. Taigi, neigianoji
drausnininc pareiga privalo būti atvirkščioje proporci-
jojo su teigianąja siMtinij:o pareiga. Tik skatinimo
sistemą su kai kuriais koroktyvais gali būti tinkama
ugdymo siston. iávystonoji skatinimo pareiga naudoja-

si trinis priemonėmis, būtent, l/pratiniuu, 2/panoki=

niru ir 53/įkvėpinu. Pratinimns susidaro pastoviu ipro-

ὅλα. Pratiniju stengiamasi auklėtinio polinkiai per-
vosti iš potencijos į aktą, sudarant jane gorų ipro-
Šių, kurie būtų tvirta atrama tvirtan būdui. Gi ipro-
. tis tëra tik tada geras, kai jis turi ne tik toiginna
turinį, bot kai jis sąmoningas ir suprantams; tuo
atveju jis virsta nuojatino ypatybė. Tokiu būdu įpro-
čiai nėra aiškinami ponokininu. Pauokininu auklėtinis
pratinams, kada jo sąmonė jau gali priinti sutarinus,
ir jis gali suprasti apie solidarumo jausių pilnurą,
apie visuomenės išauklėjino svarbumą ir t.t.Taigi
pamokininas šalia įpročic suteikia atatinkano sęmonin-
guo. Įivėpiras atbnigio pastovų boi sąmoningų, nusitoi-
kirą irodaro jį reikšmingą ateičiai. Ikvoepinos turi
įteikti auklėtiniui pastovios linkrós atatinkanai να”
duotis gornis principais būsinajan savo gyvonine ir

ir pačioje visuomenėj, žodžiu, jo gyvenimo orienta-
cijoj. Jis turi nustatyti auklėtinį protingai napsi-
spręsti, atsidūrus jam kritingose problemose. Ikvé-
pinas yra todėl lyg ugdomoji sugestija /įtaiga/, ku-
ri kartais būna tvirta tuo, Kad labiausiai įtikina ir
išvidiniu būdu priverčia auklėtinį taip ar kitaip el- |
gtis. Tikra pedagoginę vertybę sudaro toksai pastovus
nusiteikimas arba dispozicija /pastovūs bei sąmoningi
auklėtinių nusiteikimai vadinami ugdonosiomosionis
vertybéris/, kuri būdama ὅμορα! įdiegta ugdymo prie-
monėmis, veda jį norimu Keliu per visą gyvenimą. Ska-
tinimu ir drausminimu, protinimu ir pamokinimu, ikvé-
pimu ugdymas turi išdirbti auklėtinyje tokių pastovių
nusiteikimų visose jo gyvenimo srityse ir sudaryti ši-
taip jame tvirtą būdą,kuris tarnautų jam tikra atrama
gyvenime, jo kovose už savo idealų. Visos šios trys
pareigos /priemonės skatinimui/ turi savo svarbumo
atatinkamai ateities, dabarties ir pracities gyvenimo
momentims: 1l/pratinimas formuoja praeitį, gamina ge-
ry įspūdžių, išveda iš potencijos į aktų, auklėtinio
polinkiug,2/panokymas formuoja dabartį, suteikdamas
nuklétiniui sąmoningumo bei supratino ir suvesdamas
/supažindindamas/ jį su visuomeniniais klausimais,
3/įkvėpimas nustato linkmę ateičiai, molydamas auklėti-
nį palikti ištikimų savo ugdymo prineipous.
2/ Ugdymas kaipo perteiltimas. |

| Ugdymas turi perteikti naujai kartai dvasiniu ir
materialinių gėrybių, kurių yra sukūrusi žmoniją kul-
tūros istorijos vyksme /ūkio, technikos, mokslo, meno
ir roligijos kultūrinės gérybés/. Ugdymu priaugęs žmo-
gus turi būti paruoštas dalyvauti tose gėrybėso, tačinu
Kultūrinių gėrybių perteikimas negali būti imamas bo
išvystymo sugebėjirų tomis kultūrinėmis gérybónis nau-
dotis ir jns toliau gaminti. Šito sugebėjimo naujajai
kartai nosuteikiant, gali laukti visų minėtų gėrybių
sunaikinimo. Perteikimas įveda žmogų į faktiną gamtos,
civilizacijos ir Bažnyčios padėtį, knip išvystymas iš-
vysto jane prigintį, kultūrą, religiją. Išvystonoji, o
ypač porteikaimoji pareiga turi uždaviniu pakelti nau-
jaja kartų į tokį kultūros aukštumų, kokioj yra senoji
κοντά. Ugdymas ruošia žmogų no tik prie kultūrinio gy-
venimo, bet ir prio kultūrinės kūrybos. Taigi, šios

- 26 = ?
dvi paróigos- póttoticimas:: ir ivyS tuna turi ankštaus
ryšio su kultūra ir jos savybėmis;
Viona kultūrinio gyvenimo savybių yra vi suononėŠ-

kunas. Čia santykiuoja asmuo ir visuomenė, todėl iávo-
danoso kai-kuriy individuniós ir- „Visuomeninės pareigos.
"Pagal tuo ir ugdymas, kai lavina atskirą asmenį be sa~
ryšio su visuomene, gaunamo individunlą pedagogiky ir
atvirkščiai- visuonrnenine. Ugdyme tolis. suslirstyuas yra
noroi ο... nes dra supratn siais Bokėj Auri Jung-
cinlinę. Tiesa, atei ix jade sopa bua savo, fil 3
sistomoso palink sta tni arčiau individo, „tai oršiau |
visuomenės. Įvairiais Aaikais taip pot novienodai A tai
žiūrėta ./Sparta: labiau žiūrėjo visuononiniu, "Atonai-
individualiniu. Viduranžy j suklėta ryáyj su Bažnyčia

ir valstybo, naujaisiais laikais gu εὐ omeniškumu; li- RTL
beraliznas sturia pedagogi} coy de individunlizna,. socinliz-
" mas- į ; visuonenišikuną. Krikščioniškoji pedagogika s ston-
minsi tas pareigas išlaikyti pusicusvyroj. Mūsų laikais
pedagogika Αρη socialiniu atžvilgi uy kaip go-
rinu nükióti, kid žmogus būtų tinkamas Šeimai, snvival-
"dybei; valstybei šalia savo asneninių reikalų. unis
ninio gyvenino pavyždys rodo, kaa ugdomosios pareigos, >
vedančios düklótinj i fizinį ar dvasinį subrondina,
nėra pastovios. Gubrondimas turi atsąlyti laiko, viotos
ir profosijos reik alams. Todėl Žmogus. turi būti ugdonns
"taip, kad visos jo galios būtų:išvystytos. ir kartu
portoiktos jan visos kultūms gėrybės; bo to, jis turi
sugėbėti savo gyvenimą ir kultūrą, pustagoti pirnuyn.

e Uzšyno parot gu -suskirstymas

mem Lir δ bos Sintininag. AMEN

fomalinė pareiga, nta- o5 € /toiginoji paroiga/
tinknnti sus jotgvinàma i, ns Drousuin inas |
gyvonino lytims. M nešamos pareiga/ |
„Pratininas.

/įpročio sudarymas /.

Pamolynas A
/įpročio spon tngmas/

Priežiūra .

Λερῥχίέδζιο SA ο

- 27 =
Pertoikimas

Matorialė pareiga, atatinkanti objelttyvinėns gyvenimo
lytims.

4 Baudžinmoji drausmė |
2/Ugdymo tikslai ir vertybės. |

a Ugdymo tikslai. Ugdymas turi paruošti Žmogų gyvo
ninui ir tai pilnutinian gyvoninui, kuris tinka jan
gyventi jo kultūrinėj aplinkunoj ir daryti Lultūroj
pažangą. Tiesioginis ugdymo tikslas yra paruošti nuk-
lėtinį prie lento gyvenimo. Kadangi tai nieko nepasako,
tni statomas netiosioginig tikslas,išplaukiąs iš Zno-
gaus gyvenimo tikslo supratimo ir nurodas to tikslo
turinį. Tuo būdu susidaro du ugdymo tikslu: 1l/teisio-
ginis ir 2/netiesioginis.Ticsioginis išplaukia iš ug-
dyno sąvokos, netiesioginis- iš Znogaus gyvonino tiks-
lo supratimo. Platonas reikalavo, kad ugdymas suteiktų
žmogaus kūnui ir dvasiai visų, gražūnų ir tobuluna, ko-
ki tik jis gali atsiekti. Kantas ugdymo tiksiu laikė
išvystymų Žmogaus tobulumo, kuris glūdi jo prigintyjo.
Spencoris matė ugdyme žmogaus ruošiną pilnutinian gyve-
nirui. Panašiai manė ir Stuart Mill. Bet kni reikia
nustatyti patys gyvenimo tikslai /notiosioginis, uni-
versnlus ugdymo tikslas/, tai šis filosofų sutarinas
susiskaldo pagal ju pasaulėžiūras. Sponcoris, pav., iš
Eyvonino prasmės išskiria religiją, .Kantas gyvonimno
uždavinį randa vien formaliniamo prievolių pildymo ir
panašiai. Matorinlinini ugdymo tikslai, vadinas, pnr &
na Nuo gyvenimo supratimo kiekviename pedagoge, ir poti
pedagogikos pakraipa yra npsprendžiama jo pasaulėžiūros.
Tuo būdu pedagogikos sąryšis su pasaulėžiūra tampa ne-
i$vongianns. Iš tikrųjų pedagogika pritaiko auklėtojo
ir nuklėtinio sontykiavinui principus, parentus iš ki~

dinini mokslni ir todėl šioje srityj tarp pedagogų yra
sutnrino; ugdymo tikslus nustato teologija ir filosofija,
kaipo pasaulėžiūros mokslai, kurio tiria pažiūrų į
žmogaus gyvenimą ir tuo formuoja ugdymo pal:vaipą. Tai-
gi, čia podngogni ir skiriasi, kurio tiria, nos išeina
ail:štėn pritailkonansis pedagogikos pobūdis. Dėl: to nogn-

lino apsieiti be pasaulėžiūros mokslo, nustatant peda-
gogikos tikslus, ir tik padėjus ją voedonuoju pedagogi-
kos pradu togalima sudaryti ir išvystyti jos sistoną.
Profesoriaus įsitikinimų, vieninteliai tikra τόση krik-
ščioniškoji pasaulėžiūra, Ko dėlini jis ją ir deda savo
pedagogikos sistemos pagrindų. Bo to, pedagogikos pa-
kraipai turi lonionos reikšmės ir filosofija, nes jis
ina savo ugdonuosius principus ir iš filosofijos pasau-
lėžiūros. Tačiau iš visų filosofinių sistornų vienas
integralinis sintetiznas pasižymi plaóinusionis poZiü- :
ronis į. Žmogaus gyvoniną. Jis rimtai skaitosi su viso-
nis. trinis gyvonino sritinis: prigintini, kulžūra ir
roligija, kas atntinka pagrindinóns ugdymo dalins-
praktinei, teoretinoi ir ostotinoi. Ugdymas turi arti-
nesnių ir tolinosnių tikslų. Artinesnis tikslas- pa-
„ruošti žmogų pilnutiniam gyvoninui; tolinosnis-potios
gyvenimo tikslų sielkinai. Abu tikslu tačiau yra susiri-
ὅθ, ir tolinesnioji tikslai siekiami por artimuosius.
Galutiniu ir bendru gyvonino tikslu yra pats Dievas,
kaipo nolygstona Gėrybė. Šis tikslas suponuoja visą ei-
. lę artimesnių tikslų, atskirose gyvenimo srityse, pagal
atskiras žmogaus išgales. Tik šie tikslai palenkiani
galutinian tikslui. Atskirions gyvonino tikslaus tiek
pat atsako ir ugdymo tikslai. Skirtumas tarp jų tik -
tas, kad, kas gyvoninuù yra tiesioginiu tikslu, tas
ugdymui yra netiosioginiu,pav., dorinio gėrio siokinns.
Bondrai,žmogaus tikslu yra tas, kns laikoma /kokia

nors prasuo/ górybo. Todėl gorybėns, kurionis Žiiogus
gyvona, netiesioginiu būdu yra ugdymui gėrybės. Thip,
tios» yra netiesioginė górybé intelektualininn lavini-
nui, góris- dorininui, grožis- ostetininui. Visos, tnt
. galima sakyti, ugdymo gėrybės turi pagrindą kultūrinio
gyvenimo srityj. Materialinėj gyvonino srityj sickiano-
ji gėrybė yra gerai suprita fizinė galybė, religinio
gyvenimo srityj siokianėji gėrybė yra Dievas ir p.

Tuo būdu ugdynui gaunami netiesioginiai tikslai arba
penkios siokinnosios gėrybės: fizinis nonkütininas,
protininas, dorinirns, ostetininas ir roligininas. Mi-
notos penkios gėrybės yra tolinesnieji /notiesioginiai/
ugdymo, tikslai, kurie nustato ugdyno palmaipų. net ug-
dynas ir artimesnių tikslu- paruošti Zuogy prio pil-

nutinio gyvonino, Ima, aišku, siekia pačių gyvonino
tikslų, o sudnro siekti jiens nusiteikinas /dispozici-
ja/. Taip ticsą notiosioginó ugdyno górybó, bot noró-
"dami jaja pasinaudoti bei jų pažinti, esate roikalin-

| gi intolektunlinio išsilavinimo , kas yra protinis nu-
sitoilinas arba jo siokianoji vortybė, ji tarsi duro
A vortu tos gėrybės.

| b/ Ugdymo vertybės. Tiksla galima siokti trejopai:
1/ Jan pripuolamaį tarnauti, 2/ turėti ipratino jį siok-
ti ir 3/ turėti jo sielinui sugebėjirm, iünóginto pa:y-
rinu. Ir štai pastovūs ir sanoniugi auklėtinio nusitoi=
kirsi, atatiniu.ntioji sioldamuosius gyvonino tikslus,
crbn górybos, ir yra ugdonosios vortybos. Pagrindinės
ugdonosios vertybės atatinlnnóios ponkias ugdymo góry-
bos, yra šios: l/fizinoi galyboi atotinia ugdonoji ò=
rybó, kokia yra Žiiogaus kūno aus: teikinis oulditosnions

gyvonino tikslams. Tai reiškia tolį kuno nusitoiidus

kuris yra palankinusins protininui, dorini:mi, ost 14.
mui ir roligininui, 2/ góriui atsako ugdonoJi. vor
kokian yri dorinis valios iğsiaukló jinas ir kuri su
ro pagrindinę žymę noksliškajan pažinimui, 3/_ tios
"atsako ugdonoji vertybė, kuria yra. intolektusliais
iósignviuincs ir kuris ir kuris sudaro pagrindinę Áy-

tig noksliškojo η paZiniruj,4/ grožiui atsu=
ko ugdonoji vortybo, kurinfyrn: ogtotinis išsilavinimas
ir kuri yra pagrindinė cstotinės kultūros Zynó. Visos
šios koturios ugiornosios vortybės= kūno nusitcoitirvis,

protinis išsilavininns, dorüuis išsiauklėjine s ir ogto-
tinó kultüra suintos vionu toruinu, gali i&rcoikáti po-
dagoginio, kultūrinio i&silovinitu tikslų, kuriuo yra

kuopilninusias visų Žiiogius galių išsivyatynus. Jut

- 30 >

atsiolti kurį tikslą- reiškia ji pasisavinti ir kiek
jis yra gėrybo= jį pasiloikyti. Atsiokti tatai roligi-
niai tikslai roiškia pasisavint Dicvybę ir ja pasilai-
kyti, o tai yra Švontuis= aukščiausias dvasinio klos-
tėjino laipsnis. Vuo būdu suvartoja penktąją ugdymo
vortybę. 5/ Diovyboi atsako tas nusiteikinas, kuris yr:
švontunas ir kuris protingai ir sąmoningai sioltanas
roliginiu auklėjinu. Turint dabar pagrindines ugdornu-
sias vortybos, nesunku nusivokti, kad jos kyla horar-
chijos laipsniu: kūno nusiteikimas palonktas yra siolos
golėmis, siolos galių nusitoi dnas yra palonktas tie-
s4,gėriu ir grožiu; Šios gi parontos Svontunui „kurios
pagalinu- dicvyboi. Tuo būdu praiškėja ir pats pirnuu-
tinis ugdyno turinys. Kadangi dar gyvonine yra subjok-
tyvinių ir objoktyviniu gyvonino lyčių, tai galina iš-
vesti santykis tikslų atZvilgiu ir su jorüs.
Artiniausieji tikslai atatinka subjoktyvinoi „lyčiai ;
kurių sudaro priginti s, kultūra ir roligija, o tol —
ninusioji tikslai atsako objektyvinci lyčiai L, kurion
ioina gauta, civilizacija ir šažnyčia. Pirmoji lytis
sudaro iávystonas uUgdonydias vortyhos, o autroji- per-
toikianųsias gyvonindo vertybes. ποᾶόι portoil.anosios
turi objoityvinós, o ugdonosios- subjektyvinós reikšmės.

3/ Ugdonieji uždaviniai

α/ Tikslo ir uždnvinio sąvokos Uždavinys dažnai pai-
ιο ο su tikslu. Tikslas yra tai, ko dól&ni kas da-
rona ar vyksta. Šiuo stvoju tikslu oina pedagoginė ver-
tybó. Uždavinys gi yra tni, kas privalu daryti su nuk-
lėtiniu, norint atsiokti tikslą, pav. estotiniu užda-
viniu yra thi, kas privalu daryti su auklėtiniu, kad

jis atsioktu ostotini tikslą- mrofi. Ugdonasis uždavi-

- 51 -

nys yra no kas kita, kaip užduotas ugdonojo tikslo at-
„siekimas -os:etiniu nusiteikimų, nes ugdornųjų uždavinių

reikaiaujama suderinti ugdonuosius tikslus su auklėti-

nio prigimcimi, kitaip tariant, Jugg is uždavinys yra
nustatomas ugdonojo tikslo turiniu ir.aullétinio pri-

gimties savybėmis. Vadinas, čia turi reilišmės pedagogi-
kos vedemieji ir grindžiamieji mokslai, pav. protiniai
uždaviniai, néderinant tikslo su auklėtinio prigimties
galiomis, savybėmis, palinkimais ir k., galima taip
nesąmoningai spręsti, kad auklėtinis įgaus net aversi-
jos. Čia roza nusinanyti, kas yra pedagokinė vorty-
bė, kad nenukryptume į šalį ir neugdintume auklėtinį
vienpusiškai. Pedagoginės gėrybės atsiekinui juk ir re-
alizuojama auklėtinio prigintyj pedagoginé vertybė, kas
ir sudaro ugdomojo uždavinio esng, gi ugdomųjų uZda-
vinių priemonėmis eina jau minėtosios ugdymo pareigos,
/žiūrėti aukščiau seheną/.

b/ Pedagoginių uždavinių visumą. Pedagoginių užduvinių
gali būti tiek, kiek yra pedagoginių tikslų. Vaip pat
jų gali būti piatesnių ir siauresnių, bendresnių ir
specialesnių. Bendrai, visi uždaviniai galima dar su-
skirstyti pagal ugdymo pistona i? pagal aktualų rei-
kola. Pirmas atžvilgis verčia suimti į krūvą visus už-
davinius, įeinančius i pilautini ugdymą, antras atžvil-
gis verčia grupuoti juos pagal reikalą. Kokių tat yra
pedagoginių uždavinių ugdymo sistemoje?

l. Fizinė galybė yra bendriausia pedagoginė gorybé fi-
zinio mankštinimo srityj, g} kūno nusiteikimas aukštes-
niems gyvenimo tikslams yra fizinio ugdymo vertybė ar-
ba fizinė energija. Energija pedagogikos atžvilgiu yra:

tinkamas nusiteikimas veiksmui. Dažnai ji esti iánau-

- 32 =

dojama ir neturi žmogui lentos naudos. Todėl ;Zmogaus
veikime fizinės energijos tikslingas panaudojimas ir
yra šioje srityj vienas iš pagrindinių reikalavimų, ku-
ris įvykinamas tik turint protingų nusistatymų. Šiogi
nusistatymo sekmMiugumas pareina nuo kūno nusiteikinų.
Tuo būdu, bendriausias fizinio lavinimo uždavinys ir
bus atsiekti maximum fizinės energijos, išvystant žmo-
gaus fizinėj prigiuty ἡ nusi. teiliiną tarnauti aukštes-
niems gyvenimo tikslams. Kūno nusiteikimas aukštesni ens
tikslams reikalingas dviejų dalykų: l/sveikatos, 2/stip-
rumo. Be jų negali būti tinkamai nusiteikęs, ką parodo
„ir tai, jog atėjus mirčiai jis visiškai atsisako tarnauti.

Be to, ir sielos galių reiškimasis yra priežastingai
surištas su küno sveikata bei stiprumu. Kūno trüku-
mai, tiesa, negamina dvasios trūkumų, bet jam silp-
nėjant, silpsta ir sielos pasireiškimas. Kūno trü-
kumai sudaro neišvengiam, trūkumų dvasios pasireii-
kimo büduose. Svei'uta ir stiprumas tad imami santy-
kyj su dvasia, tačiau reikią nepamiršti, kad nusi-
teikusiame sveikata kūne gali būti nesveika siela
ir atvirkščiai. Normaliai gi kūnas turi tarnauti
protingai prigimčiai kaipo reiškimosi priomonė. Klai-
dingas ir vienašališkas atletizmas, zuris išvysto
žmogaus kiną, atpalaiduodinas jį nuo protingų žmogaus
tikslų, Palailytina yra sveikata racionale kūno kul-
türa. Pizinėj Žmogaus prigintyj yra materialinės at-
ramos hunnnitnrinci kultūrai: žinijai, dorai ir no-
nui, todėl ir fizinis suklėjimas turi reikštis tre-
jopai: l/protinini, 2/doriniai, 5/estotiniai..

1/ Teorijni ugdonąja vertybe yra intelcktualinis

išsilavinimas, pažinimas tvarkoj protinis aktas re-

A z FU WR
κα ias P : :

ο. S y de

miasi jusliu bei jausliu patyrimu. Nuo jusliu bei
jauslių veikimo tad pareina ir protinis pažinimas»
Svarbu todėl, knd šis pamatas veiktų pilnai, greitai
ir tiksliai. Xadcangi jis priklauso fizinei žmogaus
prigimčiai, tatai, lavinant jutimo bei jautimo orga-
nus, galima įgauti ypatybių, kurios sudarytų juslių
bei jauslių nusiteikimą gerai ir tiksliai veikti.
Tas dalykas ir yra fizinės prigimties pagrindinis
nusiteikimas, palenktąs pažinimo reikalui.

2/ Praktinėj Ímognus srityj daugiausia turi reik-
šmės valia, kurios galybė taip pat randa kūno nusi-
teikimo palankių sau aplinkybių. Dorinė padėtis, tie-
sa, nėra griežtai priežastinga su fizine, bet kūno
sveikata kaip tik yra teigiama sąlyga doriniam tobu-
léjimui. Ir štai kūno nusiteikimas palenkti visa 54
το energiją valios reikalavimame ir yra vienintelis
tikras fizinės žmogaus prigintios dalykas, kuriuo
siokiamas praktinės srities pagrindinis uždavinys.

3/ Bstetinėj srityj turi svarbos kūno graíumus
ir reikiamas kūno nusiteikimas dailiajai kūrybai.
Tikras žmogous Kūno gražumas yra laimėjimas, ir jis
sudaro ne til pedagoginę gėrybę, kiek fizinio nuklė-
jimo išvadą ir turi būti siekiamas, kaipo visų kitų
pedagoginių uždavinių išvada. Kūno gražumas pareina
ir nuo sveikntos ir nuo stiprumo, tariant, ir nuo
fizinės kultūros ir nuo nusiteikimo palonkti visą
savo energiją valios reikalavimams, nes kūno gražu
mas yra tikras tik sąryšyj su doriniu nusitoikirnu
/áorine vertybo/. Žodžiu, fizinis gražumas yra tik-
ras tik tuomet, kai jis yra kaipo dorinio vertingu-

mo ntspindis. Dorinio gyvenimo Zyginis kūno nogražu-

MOI

mas galima pakeisti doriniu jo skaistumu, ogi, kad
fizinio gražumo isigytun, reikia pastatyti ino iš-

vaizdą i prieZnstinga sąryšyj su doriniu vortingunu,
ir toj kryptyj išsilaikyti, prodedant nuo racionalio
fizinio lino lavinimo ir OULEL GH Toligi nių vertybių
švontumu. Kūno gražumas nėra pirmüoilis d
oStctinéj srityj; p: agrindiniu Čia uždaviniu yra i
vystymas kūne kūrybinio nusiteikimo, Kūnas nėra lü-
rybos organas, bet guli būti tan nusitoikęs plastiü-
kumu, mankštinimu, veiksmų ioroliqts, pav., lankstus
ir plastiškas savo judesiuoso durbininkas šį savo
nusiteikimą gali labai naudingai pritaikinti savo
darbui. Bot tai paprastas produktingumas, kuris to-
liau igaunc nulštosnės lytios ir vis labiau tarnaus.
ja aukštosnoi Iūrybai. Todėl 6stetinėj srityj fizi-
nio ἈβΟΨ uždaviniu yra išvystyti auklėtinio nusi-
teikimą savaimingai Kūrybai. Džoms délini! to ir sako:
"Juo daugiau Autonatizmo rcišliame smullmenoso, tuo |
daugiau galimo padėti savaimingai kūrybai, taigi,
pateisinimi yra ir geri įpročiai".

Išvada : suvodant visa. i krūvą, kis buvo pasa-
kyta apio ugdomuosius uždavinius fizinéj κ niš-
kėja, kad pedagoginė "gėrybė č čin yra f ogaus
onorgija, turinti savo pugrindą svoikntoj ir stip-
rune. Kaipo vertybė joi atatinka fizinės Žuogaus pri-
gimtios nusitoikinas tarnauti nukštosniona, gyvenimo
tikslams, kurio pasireiškia teorinéj srityj juslių
boi jauslių tiksliu voikinu, praltinėj= paslankuru
visą savo energiją pa lonkti valios reikalavimams ir
ir estotetinimo nusitoikino savaimingai kūrybai.

II. Kultūros srityj, kaip ir fizinój, podagogikos

TTT

-35-

uždaviniai turi apimti taip pat tris žmogaus gyveni-

mo puses: protinę, doring ir o: stoting.

κ. Protinimo srityj podugoginė gėrybė knip žino-

ma στο pa vti tiesa, kuri civilizacijos išsivystymo

πλ dom mokslo pavidale, ο pedagoginė vertybė

"Čia yra protinis išsilavinimas, kuris loidžia pasisa-

vinti ir to:inu plėsti pačią Zinija.. Dondrasis pe-
dagoginis uždavinys todėl yra parnginti aullótini

"siekti objoktyvuctos mokslo pavidale tiesos, išvys-

tant tioxieum protinio sugebėjimo. Visuose auklėtinio

protinio subrendimo turpsniuose privalu perteikti

jam tan tikrų žinių minun ir išvystyti maximun su-

gobėjimo intoloktunlinėj srityj. Auklėjimo metu ir
nogalimn nullétiniui visų Žinių suteikti, bet užtat

privalu psinai išvystyti jo protinos galias, sudary-

ti L jane "protinių įproči LT zurio palengvintų tolinoes-
nį auklėtinio darb . Todėl nuklétojas protinino sri-

tyj ir turi uždaviniu sutoikti nuklėtiniui bont nini-
mun Žinių ir sykiu išvystyti maxímum jo protíhos ži-

nius.
2/ Dorinimui, "kaip sėdės s rob gėrybė yra
gėris, siokiamas | valios pastangomis, ο vortybó- dori-

Anis valios,įšauklėjimas, sudarąs pagrindinę tvirto bü-

do Éyrig. Todėl bendras pedagoginis uždavinys čia yra

"raginti nuklétini siokt cti dorinio tikslo, ióvystont ja-
„raginti n i dorinio tikslo,

me tą dorinį nusiteikimą, kuris yra vadinanas doriniu
išauklėjimu. Šis uždavinys išsiskiria iš kitų tuo,
kad jį vykdant, mažą rolg turi portoikimas; dorinino

srityje auklėjimas iš auklėtojo pusės turi peroiti į

| nukléjinasi iš auklėtinio pusės. Ogi tai,kas dori-

με

niue perteikiama, yr“ išvidinis padorumas bei nan-
dagunas ir vertingumas. Auklėtiniui negalimę taip
pat perteikti ir dorinio apsisprendimo, tame galine
jam tik padėti, doriniai jį auklėjant. Tas auklėtinio
apsisprondimas tuo bus lengvesnis, juo daugiau jis
atsirens į dorinius, saaoninugus nusitei:imus. Todėl
dar čia prisideda specialus uždavinys: skatinti auk-
lėtinį praktikuoti dorybes, kurių įsigijimas reika-
lingas dar bendrosniy nusiteikimu- tvirto būdo, jaut-
rios sąžinės ir pilnos entuziazmo Širdies. Iš pasa-
kyto aišku, kad dorinis išsiauklėjimas turi uždavi=
niu: l/iévystyti bendrų dorinių nugiteilimu , 2/aut-
lėti nuldėtinyj speoiojiu dorybių nusiteikimu ir
3/ruošti ji praktikuoti dorybes.

5/ Estetinimo pedagoginė gėrybė grožis, kuris yra
renlizuojanas nono kūriniais ir kuriam atatinka peda-
goginė vortybė- estetinis išsilavinimas. Bendrus pe-
dagogikos uždavinys yra raginti auklėtinį siokti gro-
žio, išvystant jame grožinių sugebėjimų. Grožis gali
būti realizuojamas nuošaliniuose dalykuose, todėl ir
porteikinas šiame uždavinyj turi didelės svarbos.
Pagrindinė tačiau rolė tenka išsivystymui, aukléti-
nyj išvystant speciakius tos srities nusiteikimus,
ntatinkančius specialiems uždaviniams: l/estetinio
skonio nukléjinas, 2/ostetinio sprendimo lavinimas;
3/kuriamosios vaizduotės lavinimas ir 4/išvystymus
sugebėjimo redlizuoti technikinėmis priemonėnis meno
kūrinius. Visi šie specialūs uždaviniai atatinkonai
reikalingi sudaryti šioms nuklėtinioosavybėms: l/gro-
ὅλο pažinimui, 2/protiniam sprendimui apie daileny-
bos, 5/kuricnosios iniciatyvos pradui, 4/sugebéjiuu
kurti.Tačiau ὅλο uždaviniai aktualizuoja pagal tiks-
lą, kokinu auklėtinis yra ruošiamas= būti menininkų

ar tik estetiniai išsilavinusių Znogun.

ο ITI. Roliginiau a auklėjimui gėrybė yra disvybė,
vertybė gi bus roligingunas, kuris kaip pastovus ir
sąmoningas nusiteikimas, vadinamas šventumu. Bendru
šia uždaviniu yrn raginti nuklétinis siokti dievybės,
išvystant jane religingumo nusiteikimą. Religinę ob-
jektyvinę lyti sudaro Bažnyčia, subjektyvinę lytį-
religija. Šventumas yra subjoktyvinė religijos vorty-

^ nukšč

ago Y as

bė . Subjoktyvinės gyvenimo vertybės yra portoikin-
nos nuklétiniui. Bažnyčios gėrybės yra þortoikianos
por Šv. Skrnuontus; šventumas gi vien ióvystyuas ho-
roizio Sys: ir malonės pag iba. "šventumas t T

i i snis. Todėl por-
toikianąja patoigü čia portoikiang doguos, ivedcoun į
Bažnyčios os visuoneng -` /visuotina susidraugaviną/ ir
pripratinaua praktikuoti sakramentus. Išvystonajai ps-

| "Toi gai čia tonka sužadinti religinių nusitoilin, ku-

rio jo sioloj pagrįstų doguas /*til tėjimu visuotina su-
Bidraugavin fir sakranontalinę proktika/. Šiens

| trins dalykais ntatinka ir trys roliginino vortybės,
^vadinanos toologinėnis dorybėmis: 1/tikėjinas, 2/vil-

tis ir 3/moilė, Kurios sudaro tris roliginino spo-
oinlos vortybos, ntatinkančias teorotiniai, praktiniai
ir ostetiniai gyvonimo sričiai. Todėl bendru religi-

“mino uždaviniu ir yra paruošti auklėtinį į toorotini,

praktinį ir ostotinį roligijod gyvoniną, žadinant ja-

ne teologinos dorybes- tikojir mą, viltį ir meilę; Tuo
„Ax baigiamas pods goginis už ždavinių nagrinėjiuas, Ton-

ka dabar tik padaryti sokninga jos apžvalga, suvedant
visus pedagoginius uždavinius i vióna pilnuting ug-
άγιο sistoną, kuri turi atatikti pinutininn gyveni= „|
nui. Taigi pilnutinio ugdyno, schond atrodys taip:

Ure

-58-

PILNUTINIO UGDYMO SISTHIA

=

πω. Išvidinės

Bendrosios Spec ialio- Pe dago

nés /ob- |/subjekty- ugdy:10 Atskiros giniai
η. πο οσο... sion γόσ- |UBdyHO usn
nės/ gyve-| venimo tybės nini
nino ly- lytys 7
sya I.toorinė |II.Prok- |llil. |
2 sritis tiné sri- |Bstoti
/560rija/|tis ne sri
Araktika/|tis es
i tetika

Dvasinis
klostóji-
nas

Tikéjinas| Meilė Mee nimas
/dogm iš+ /šventųjų: Jemp
pažinis * bondravi- |prakti

nas/ — | nas/ ka/

Bažnyčia | Religija

Sielos
galių iš-
vystymas

Išlavin- į Esto-| Kultu-
ta valia |tinis |rininans
/aora/ jausmas protinį

KgLltüro

IXino nusi-
toikinas
aukšte s-
niais
nino tika
long.

Prigiutis

kolovinons

Bo visos padagoginės sistemospilnunoje laikosi šios pedagoginių
uždavinių sąrangos. Jos dazniausiai cina viena ar kita pilnutinio
„ugdymą siaianos kryptimi ir sudaro tm tikrą pakraipa. Taip einant.

-nosa

bažnyčios, religijos, dvasios, klostó jino kryptini, gaunamas pietize

nas; einant civilizacijos, kultūros ir Ach. pounonos nur nniznns,cinnnt
gantos, priginties kryptini, gaunamas noturalizuns. Pono$ini gaunamas
intelektunlizmas, voluntarizuos ir t.t. δν

4 LI

i
i
νο

i

Kiekvienoj gyvenimo srityj yra po tris ugdo:mosius
uždavinius, atsskančius trins i$vystonosions galios:
praktinci, teorinbi' ir eštėtinėi. Tačiau Šie visi
uždaviniai neturi lygios reikšmės, nes turi būti at-
likti ugdoruoju veikinu, kad išugižius pilną Žmogų.
Be to, Šie pagrindiniai uždaviniai susidaro dor iš
nnžesnių uždavinių, taip pat reikalingų ntlikti ug-
donajan darbe; ypač dorinio srityj tenka nustatyti
visn eilė snulkesniu uždavinių. δα]: visa tni teisėtai
reikalaujama, kad ugdymo sistema suintu ir individu-
alini ir visuomeninį ir tautišką oullójiua. Bet Sie
trys auklójinai negali sudaryti cilós uždavinių ta
"prasme, kaip fizinis, dorinis ir» protinis auklėjinas
nes nei individualinis, nei visuonieninis, noi tauti-
nis auklėjimas neatsako uei atskirai Zuogaus gyveni-
uo sričiai, noi kuriai nors jo galiai. Sio trys už-
daviniai gali būti teisingai suvesti į dorinį auklė-
13118, nes, individualinis asmens apsisprendimas savo
tautos ir visuomenės atžvilgiu privalo turėti savo

agrindą dorininn aukléjine. Bo to, individualiais
Ziognus išsivystymas įvyksta sazySyj su pilnutiniu
ugdyriu, kadangi tiek individualinis, tiok visuorjeni-
nis, tick tautinis auklėjimas turi 50iti į pilnuting
ugdymo sistczs&Q, Kuri turi uždaviniu paruošti Žmogų
visoms gyvenimo sritims; tačiau nesudaro joj pagrin-
dinių uždavinių. /npic pilnutini ugdyna žiūrėk "Ro-
nüvoj" ir 1925 n. "Lietuvos Molzykloj"
Pilnutinė ugdymo sistema turi tris pagrindinius
principus: l/pilnatvės, 2/hnrnonijos ir 3/subordi-
nacijos. X E

4 Pilnatvés /yra prof. Salknuskio straipsnis 1924 n.
"Lietuvos Mokykloj"/ arba intogralinis principas rei-
kalauja, kad būtų lavinanos visos Žiiogaus galios ir
žiogus būtų ruošiamas visons gyvenimo sritins=pilnu-
tinian gyvenimui. Ugdynas turi paruošti ir visumos
gyvenimui ir asmeniniai būčiai.

^; Subordinaci jas principas reikalauja palenkti že-
.nesnes galias aukštesnėns, kad tuo būdu žemesnės gy-
vonimo sritys tarnautų aukštesnėne „gyvenimo sritis.
Pagal ši princiną jausmas turi būti palenktas valiai,
valia protui, gi protas Dievui; taigi, prigintis-'tul-
tūrai, kultūra-religijai. Nesilaiknnt knlbarn prinoi-
pu ugdyue, gaunamas viennánli&kurnns.
„| Harmonijos principas reikalauja, kad kiek tarp
žuogous gyvenmmo sričių, tiek tarp žmogaus prigimties
galių būtų išlaikytas deranas proporcingunas. Ugdyrie
privalu no til: išvystyti visos Žmogaus galios, bot
ir jų harmoningas santykiavias, kilęs iš gretiiųjų
galių lavinimo. Tas pot ir su Znogaus kalbanųjų prin-
cipu nesudorininu, tado ugdynns gaunauas Vienašališka
pakraipa: podogoginis intelektualizmas, voluntarizi1as,
ata Žas VT arba pedagoginis naturalizuas, hu-

naniznas ir pietiznas. Pirmuoju atveju duodama per-
svorti protui, Valiai or jausnaris; antruoju-fizinei
priginóisi, $nogiSkni kultūrai ar religijai.
Nąturalizuas istorijoj pasireiğkė realizmu, huna-
niznas-lklasicizru. Taip pat, kai leidžiama perversti
individui, visuomenei, tautiškaaı auklėjimui ar iš vi-
80 visuononei /žmonijai/, atatinkanai gaunamas indivi-
dunližiins, socializmas, nacionaliznuns, kosaopolitizuns.

- 4 =

Piliutinė ugdymo sistemą. stato visus aulllėjimno prin-
cipus ir toi atsižiūrėdama sutogralito, harmonijos
ir subordinacijos principų. Joi bont vionos uZdovinys
^r principas notinkanai. bus atlikti, tai visada bus
padarytas tani tikras vienašališkunas. Tačiau nletualiu
būdu vioni u£dnviniai nogali būti labiau paisoni, iš
το susidarytų jų spocializanciją.

ο/ Pedagoginini uždaviniai aktualumo atžvilgiu .

Vionas kuris pilnutinio ugdy:10 Aždaginys guli turėti
. daugiau roikšnės viotos ar laiko atžvilgiu, Tuo būdu
krašto padėtis ar tai tikra gyvenimo epocha gali sta-
"tyti ir ναι tikrų uždavinių. Šiuo atžvilgiu nuns ten-
ka atsižvelgti į mūsų tautą ir nusistatyti aktualūs
uždcvinini, kurio atatiktų mūsų kraštui ir padėčini;
privalomo įžvelgti, ką turine ir ko norimo atsiokti.
Tuo būdu šiane sakinyj tenka atlikti trys dalykai:
1/užčiupti mūsų -Eyroüino silpnosios viotos, 2/nustgre-
tyti uždavinius marinos I us akato Bado Ay paian
a oinant į atoiti ir 5/suglaugti aktualumo uždavinius
tan ti το να. (žiūrėk "židinio" 5 Nr. 1926n./

III Matorialinó priežastis arba ugdymo objektas. .

Ugàyro objektu arba naterialino ugdyno priofostini
το auklėtinis bo vinanoji prigintis. Veikianajari
ugdyno objektui pažinti tarnauja grindžiauioji mokslai,

patickiantioji uždavinių apio bręstančio Žmogaus pri-
gimtį, jos psichologinius, fiziologinius ir estetinius
uždavinius. Tačiau. grindžianųjų nokslų dnvininis peda-
gogika tick tosinaudoja, kick, sutaikant juos su ugdy-
no tikslu, galima yra nustatyti ugdonaji voikinua nornn-
tyviniu atžvilgiu. Tyrinėjant auklėtinio prigimtį nor-
natyviniu atžvilgiu, tonka pirmiausiai konstatuoti
bondras daugeliui veikimo dėsnis, būtent, kiekvienai
voiksio veilianoji medžiaga yra individualiznoijos
uždavinys, pav., statybos medžiaga individunlizuoja
trobcsį. Tad ugdonnsis veikimas parcina nuo veikiano-
sios nodžiagos; kokin yra auklėtinis su individuniinó-
. nis savo ypatybėnis. Auklėtinio prigintios ypatybės
reilnlauja individualizuoti jį pagal ugdonaji motodą
/veikina, prienones/. Tačiau paZininas auklėtinio I:0n-
kretinój prigintyj pedagogėkai yra negalimas, todėl
tenka nuklėtiniai suvesti į tni tikrą tipingų grupių
agal ypatybes, chnralterizuojanas: l/anZinus, 2 ytios,
S Anai vidunlybia, 4/pobüdZio, 5/kilnės, 6/nenorianlybós.

, àuklótinio anžzaus tažpsnių;rėikšmė ümonajan
voilkinui. Pedagogas privalo ntsiuinti ; AM UIS. ΡΑΣ.
reikalo su tebebręstančios kartos psichologija, t.y.
kad auklėtinis yra nuolatinės fomacijos srityj. Auk-
lėtiniui gi bręstant, privalo būti palongva keičiami
ugdyno uždavini:i, prioionós, metodai. Vionok šis ug-
domojo veikino keítinnsis neprivalo būti por doug
snulkus; jis turi oiti tarpsniais /fazėnis/, atctinkan-
Šiais brondiio tarpsniais. Brondino lailetarpio tarp“
snini gricžtai nustatyti yra sunku; ğina voikia kiok
geografiniai, tiek aplinkumos veiksniai. Psichologija
tačiau skiria tris tarpsnius: 1/.vniko, 2/ papuglie

ir 3/ jáunuolio. Vaikystė dar skirstona į pirnaja ir

ος. A

^

antrąją küdikvstg. Paauglio tarpsnis pasižymi vpetingu
ūgėjiuo greitumu ir todel gali büti pavadintas greito
ügéjiuo tarpsniu. PO jo prasideda. jaunatvė, Daiko at-
žvilgiu šie tarpsniai pora tiksliai apriboti. Aristo- .
telis skirsto septinmečiais. Tad pagal jį iki septynių
"metų aužiaus bus vaikystės aužius, iki l4- paauglio ir
iki 21 n.-jaunatvės auzius, Det toks skirstymas yra
dirbtinės ir nenatūralus, Siy dienų eksperimentinė pe-
dagogika /rendamasi tyrinėjimais daro kitoldi apriboji-
uj. Paip garsus šveicorių psichologas eksperinontalistas
Claparaide pirmųjų, vailystę ες berniukang iki ? n.,
merg .-6-10 n. /adolesoentisa/, paauglio bern, 12-15, nerg.
10-13 n. Juin. gubrendimi nugtato; born.ci5-16 n, ,üuerg.-
13-14 n. Jaunatvės galo jis nenustato, nes jo manymu,
ūgėjimas trunkas daugiau negu 21 netu. "itas apribojimas
"nėra vienintelis, be to jis padarytas Šveicarijos kli-
mate ir todėl nuns tektų jo riboB pakeisti, kad ir ne-
žymiai, kiek aukščiau, Pedagogai iš to išveda, kad jis
turi išlaikyti deren harmoniją /santykj/ tarp. brendi-
πο auziaus tarpsnių iš vienos pusės ir ugdonojo asmens
"individualinių ypatybių iš kitos, individunii2uodanun
pagal tai metodą, priemones ir k., ogi esant auklėti-
niui nuolatinio vyksmo tarpsnyj, pedagogui iš čia svar-
bu orientuotis Šį vyksua paskubinti, sustiprinti, kois-
ti jo Tormas, kartais ir sutūrėti, leprivalo:tik šio
ugdymo suprasti, kuip apipavydaliniuo auklėtinio įišori-
"niais metodais, tai bus tiktai prievarta, kuri dažnai
visa sugadina, bet ugdomasis veikimas negali büti pasy-
“vus, pataikaujųs Ugdomojo užgaidoms. Ugdymo turi susi-
harnonizuoti tas vyksusns, kuriame yra palenktas nuklė-
tinis ir jo palinkimai /+.y.vyksnus, kuris yra auklėti-
nio prigiutyj/ su tuo veikimu, kurian vadovauja auklé-
tojas, Reikia nusinanyti apie aukletinio brendiuo ypa-
.tybes ir mokėti jas panaudoti lemtan pedagoginiau dar-
"bui taiy, kad visas ugdymas oit naturalia ir sėlminga
pakraipa, UN. κ

! Kurian galui tarna uja vailystė?.
“Du gali būti atsa i „vaikas yrau vaiku: ir 2/vaikas

yra kandidatu į suaugus, ŽMogų, Pirmas atžvilgis į vai-
kų yra neigiamas, 4ntras yra inas , nes turi Savy-

. je tikslo pareiškimą. Nikrai, auklėtojas turi suprasti
vaikystės tikslų ir jo naturalias priemones, Kokiomis,
pav., yra Žaidiuai ir pamėgdžiojimai, τ Zaidina, kaip
kaip ir i patį vaiką galina taip pat dvejopai žiūrėti:
1/neigiamai, Kad tai yra tuščias daiktas ir 2/teigianai,
kad vaikas dirba ateičiai. Iš tikro, se αλα gana nip
sanoningós gyvos savybės veikinas:yra'individualybèės
pareiškimas. Žaidiuo pareigas realizuoti individui savo

ij", kitaip tariant, laisvas siekimas fiktyvių tikslų

"turi leisti realizuoti savo "οὔ", Pamėgdžiojimas gi

yra viena iš 'svarbiausių jo priemonių „sigyti tų funk-
cijų, kas reikalinga žuoguus ateičiai, Valius puaeg-
džioja tai, kas reikalinga Jo išsivystymui. Šitie daly-

„kai; Γιὰ vaikystė yra skiriama Luisti ir penopdéioti
pedagogui | 5, jo LB neri individuali-
^Zuoti pagal vaiko ypatybes. Auklėtojas Šių daiylu, nega-

li palikti nenaudojęs, negali utsižiūreti į Lręstančius
auklėtinio paliniimus, Jis privalo apsiriboti trinis

ypatybonis, kuriomis pasižymi nukiaus tarponiųi, “aigi,

žinodamas Žaidimo ir panegdžiojino reikšmę, jis gali
ją panaudoti išvystymui ir perteikinui. Uuo būdu auk-
lėtojo ugdomasis veikimas sutaps θὰ sukleyzinio natura-
linis, reikóuingeis polinkiais, ir nukletinis jausis,
veikiųs pats su noru ir paueginu, nors tus veikinag eis
norima auklėtojo pakraipa. Deliai to ugdymas nera Spyri-
uns daryti tai, ko nori aukletojės ir kas priešinga ouklé-
tinio naturaligas palinkinans. Bet leiskiu, kad aukléto-
jas ne;nešė tikslingumo ;, aukletinio Zuidinus, tuouet,
ne tik liko praleista gera prog“, bet ir Leista iskrypti
teigianienus veilksuuus „Todel teisinga čia suo Džens, iud
pedagogui svarbu kalti gelež;,, kol ji karöta, t.y., kad
kiekvienas brendimo laipsnis tepriiua tan tikrą voeilkliua,
atatinkant;, jo polinkians, Pidanag te pakraipa, auklèto-
jas turi mažiausiu pasipriešiniuo, reikalauja, kad auklė-
tojas aukletinį suprastų vairiose jo brendino momentuo-
86, juo domėtųs ir jam tui atlikti yra nelengvai o tui
būtent,tuo atžvilgiu, kad auklėtojas yra linkęs staty-
ti jo vietoj save daryti su juo taip, kaip darytų su sa~
viu. “oks nusistatmMmas yvyra Klaidingas ir kenksmingas,
Auklétinis turi būti imamas kaip nepasikartojas indivi-
daB. Auklėtinį pažinti dar kliudė arba vienašališias
uylėjiuas arba ieškojimas pagarbos, kurios jis dor neno-
ka reikšti, Bet šiaip ar taip, auklėtojas turi būti kan-
trus, iotverningas ir susipažinęs tiek su bendrąja, tiek
su įndividualiųja pedagogika.
Polinkių panaudo jinas tėra galinas tik tikruose bren-
dito torpsniuose, Pav., svetinoBios kalbos pranokti yra
lengviausia vaikystės anžiuj, ο vėliau yra reikalingas
didesnes pastangos. Nas pats ir su kitais Lainèjinais.
Yatai kiekvienas. laime jiuas turi tinkuna laika, tan tik-
rą entuziasno bgi», Vikslingiausia šiuo atveju palrauipa
aažiausėo pasipriešinino linlmė, ogi toji linmėé reišiia=
si tuo, kad ugdymas yra koncentgruojanas apie aoukletinio
intoregus, kurių jis turi savo brendiuo toarpsnyj, t.y.
prie to pati jaunuonene savo laiku linksta.

Binant nožiausio pasipriįešiniuo linlme-tinkauni pa-
naudojant polinkius, nereikia tačiau nei ii vienos pusės
perdius nuklétinions jais naudotis, uei is kitos pusės
negali griežtai prieš juos eiti. Cin tenka išlailyti de-
ranas santykis, juk brendimo vyksuo prigintyj yra savai=
mingu polinkių tikslu tapti subrendusiu, Uatai reikia tik
pasigauti polinkių pagelbos ir sustiprinti jų ruoSiua.
Toki charakteringą polinkių naudojinų Olaparaide vadina
Tunkeionaliu ugdyuu. Jis patraukianas ant patraukia jy
brendiuo tarpsnių polinkių. titoks ugdymas dar vadinamas
eudeuzéistiniu, Kadangi šiaip ar taip, siokia tikslą su-

rišti gu nuklėtinio malonumais,
à „Šalia tikslingių prigiuties polinkių, auklėtinyj yra
viga eilé chaotingų Užgaidų. εν ir šalia skatiniuo parei-
gos kyla reikalas drausminiuo, kuris turi kovoti su neigia-
mais polinkiais, užgaidonis, o išvystyti teigiamas puses
Teigiamas brendimo polinkis reniasi pasigauti tan tikrą
Egóisu, ir ja pasitureti, pav., vaikystėj fizinis orga-
nizmas jaučia reikolo judėti; kaipo piruuvziné ὅλο polin-
kio apraiška yra susidomėjimas judoun&sinis Žaidimais.

Iš visų, kiekvienas teigiamas polinkis reiškiasi susido-
wė jimu ta gerybe, kokių jis turi pasigauti, Biti jan i
pagalbų reiškia: didinti gyvybės jėgų. Todėl Uluparaidą
sako, kad gyventi bet-kuriai gyvybei, reiškia veikti
kiekvienu uouentu didžiausio susidoueéjáno pakraipa, o toi

- 43 --

ir yra funkeionálinis veikimo uždavinys, Kaip yra kalba.
ma, kad ugdymas turi būti individualizuojanas, tai su-
prantama, kokg turi būti Tunkeionalus Ugdymas atskirais
brendimo tarpsniais.

CIDILYSTÉS DARPSIS .
/berniukans iki 7 uewjnergaiteus- iki 6u./

Šiame tarpsnyj vyksta greitas kūno ügejinas,
fiziologinis organizmo sustiprėjimas, išvirsinių jus-
lių aparato išsivystyvas, išvidinių juūslių aparato
išsisiübavinas ir jausmį, įsigalėjimas. Sios pirmosios
küdikystes veiksniai ir nurodo vaiko intevegus: kino
ügeéjinag ir riziologinis Brguaniuno sustiprėjimas reí-
kalauja judesio; vaikas domisi uotoriniais dalykais,
ieško motorinių μονος ἢ

Juslių veikimo stadijoj vaikas donisi npercepe-
cija. TĮšvidinių jauslių ;sisiūbavimas lenkia vaika
į atsigrgLit i save /reilvksija/, į vidaus sritį,
jam patinka vaizduotę Badin, dalykai. Iš viso, vaikas
$iune tarpsnyj persilaužia iš jutimo ; jaustų pasau-

li, nuo Tisiologinių Tunkcijų prie išviršinių juslių
ir paskiau prie įišvidinių jauslių išvystymo, nors ži-
not, pastarosios apraiška neišsenia pirmųjų.

Zz ką dabar tuir kreipti dėmesio Punkeionalinis |
„veikimas? Pilmais žindomMaisiais netais Tėikalinga
griežto Kūdikio penejiuo ir globojino-iólnik;nuo higie-
na; vengti biosy 49püdziuy „skiepyti, pav., polankenoi
peninas vaikus visai nereikalauja prašymo /žinduko/,
kokios j, priveda prie nelentų zvykiu, kurie no vienam
žuogui veltui nepraeina., Vaigi, pirmaisiais kūdikio
metais tinkn fiziologinių polinkių dresūra higienos
roilluvimais,Fiziologinian orgonizuui stiprėjant,
vaike in veikti juslių aparatas.; tuo būdų su kalbos
aparato pagalba „vykatoa girdejino aparato apvaldymus,
Jis iš karto nori kalbėti,bet ueuola valdyti savo kal-
bos apararo ir tesugoba kartoti atskirus garsus, is
dalykas ir turf būti panaudotas tnisyklingan ir tikelion
savo kalbos naudojimui. Kartu su juslių aparatu atsi-
randa pas küdik; ir geismas, pyktis AOL US , baimė,
Žodžių, 2-5 Čiais metais jane ΝΕ senesnieji jug-
liniai interesai., "odel Zunkoionalis ugdymas turi ren-
tis juslinio aparato voikdininu, Kad neisigalėtų egois
tiniai kūdikio polinkiai /pyktis ar kt. /, tenka | var-
toti ir drausuiniuo priemonės; čia ypač nekeistinas
nepaisymas auklėtinyje susidarančių įpročių. Tačiau
šiuo laikų negalima kūdikio gąsdinti, nei jo erzinti,
noi jan putaikauti, Jei küdikiui bus pataiksujama , tai
bus leista susidaryti june blogų po:inkių, kurie iñ-
auge jane virai naturáliai,nes Kūdikis savgs visai
nekontroliuoja ir jie nėra jan noi geri nei blogi,

Už kūdikio polinkių /iproóiu/ nustatimų atsakingi té-
vai. Kalbant apie represinės priemones, neturima gal-
voj Kūdikio nusiuaB. Jei kudikis nebus tvirkinauas,.
tai pakaks racionales represijos autoritotingos suges-
tijos, kad ugdymas jan būtų sekuingas.

Vyrinugins kūdikystės tarpsnis |

"Jis oharokterizuoju išvidinių juugliu ir jeusu

LI

~

sustiprėjimui, kuris kitaip dar vadinanåg pallausų au-

= 44 ἲ

žiuni, Vaikas pajunta gilesnį, gyvonitų, reoguoja i
pasaulio aproisSkag. 2130 laikotorpyj išsivysto atuüin-
tis, „organizuojama vaizduotė, kyla ultruistiniai jaus-
mai. Punkeionclis ugdymas turi patiekti vaizduotei
uodžiagos, naisto ir privalo nostelbti jos.snalsuno,
Pas puts i» eu jousnais, nes tai jo dorinio išsivys-
tyno atrama, to nesuprotus, galima pakeisti jauslinis
išsilavinimas, bot no dorinis apsisprendimas, Taigi,
funkcionalis ugdymas turi atsižvelgti 4 dorinių jnus-
Uy auklėjimą. Pirmu atveju tinka šian subjektui atsa-
kinėti, aiškinti, nagrineti, raginti, duoti vaizduo-
tą žadinunčių žaidinų , Sudaryti tinkanų tan.apliniųu-
na /kaubarių išpuošinas/; kitu atveju tiekti pasukoji-
tį, surištų su dora ir „aplamai, jausum švelnumu,
Vienok vienušuliškų bug leisti jausmans egznltuoti, o
„vaizduotei prieiti prie kraštutinio óontinentalizuo.
Situs amžius pasižymi dar savo plagviz.kunu ir pasida-
viu: svetinai „taukai /sugostijai/, o tui todel, kad
šis nnZiugs laikosi „spaustų forum, vud., dar statiniy,
Jane negalia kalbeti apie. sqnoninga musė 14111.

^. Antroji vaikystė, l
/varniukai- 8-12 u., norguitės-6-l0 u./

"Šioje antroj vailystėj ivyksta jau ir póichiniy
. Busėdonėo jira ocializacija, Todėl jis Vadinas gpo-—
.owloliujy ir objeiltyvosnij. dalylą, turponiu, Vaikas jau
. veikia πο tik iš reikalo, bet jis pognuna objoityvu
"vąryšį tarp priononės ir tikslo, Jo būdo glūdi gube-
jinas pereiti nuo žaidimo pre darbo, Cia jau vaikag
tinka uokytis, nos turi polinkį -laškoti žinių. Dori-
nėj grityj turi eiti dorinių juustu; ir noótyvu pagi-
liuiuag, Yunkoionolis ugdznuuüs turi okuityti6 su spe-
cialinis intorosais, kurinis νου ας psusidoui. Bet šie
. intorosni dužniausis yrau untorialinini, todėl ὅλα tin-
ko vaizdus nolislus, i

?unuglio tarpsnis Įudoloscantia/
„ /berniukni- 15,14,15 u.n., ner miton- 11,12,13 u,/

Siuno tarpony] cina smarkus paauglio ügéjiuns,
kuris pasižymi polinkiuu į: jeusrus. Longvai posiduo-
da įtaigos, nos paauglio intorosas koncentruojasi vis
Labiau apie daugeli dalziu; pabunda estotinini intorc-
gui ir .-soliduruno jousupi, taip pat linkinas atoipa-
laiduoti nuo Guklėtojo.Siūmo auklėjimo torpsnyj nobii-
tų podugogiška nol pataikauti panuglíio palinkimėms
noi vionušališkai juos išnnudoti, noi rogoristiškai

| gu jais &pSiolti., Puaüuglis linksta vaduotis juusguais
"tat, juos nestolbfant, tonku duoti trok ir tokig
uuisto, kad jo elgirtgsis eiu proving, Uotyvų žinio-
6. No inteloktuunlinis ióvedziojinnis, bet i5 didžių
^ &£uonii biograrijos „duoti jan dorinio putenkhiniuo
Αν iš dailiosios literntüroo ο ask o outotinians

΄

jJausuans, Nuo būdu sudaryta jane teigiamų motyvų ,ku-
riuog.vólinu paauglis parens ir savo protu,

Pag daugolį auga nepriklausonybės jausmis,bet roi-
kia. šalia jo pastatyti atenkonybės jausnas, pannudo-
jant jausmus, ostetiníus, religinius idealus. Sitio
idealai, geriau noi.poliopiuni, -pasaltys pünugliui, kag
„darytina ir kas vengtinn. |, ^ νο, x

ta e Ads

- 45 =

2/ Jüunatvos tarTaniai.
, "^ /.barniukai-lo-3., nergaitės.24 m./

iane tarpsnyj prasideda lytinis gubrondanno , ku-
ris ir vra tikras jaunuolio |aríizós. Čia svarbu leutai
pas statyti soksualin, aukle jiti,» Juunatvo yra intensy-
vios vidaus kovos laikotarpis, IS vienos puses lvti-
nis brendimas duoda patirti priklausomu, nuo nutoTia=
linio gyvenimo , 18 kitos pusės jaunatvė j gugizadinaua
kilniuis jausuaig. "ai pradžia „kovos, kuri tenku ves-
ti visų ει ρω ο jaunuolis Gia vobi apsisprosti,
nes pas jj yra patraukinas tiok i gerq, tiek i blog.
Šita kova diae dvioju guivalų Vra echerak toringa jaus
natvos žymo, kuri eina por vigas jo apraiškas. Jau
nuolis susii favi praltiškais idealais, linksta à tai,
kus ki: mu, gražu ir Šventas. Didž iousio jounatves joga
+ praktingas idealizmas, pasižimįs óntuziastiákunu.
Ir iš tikro, kas jaunas büdauas nemėgo . Aukštų idealų;
ar jų neturėjo, tas nebuvo jaunas psichologine prasue.;
ir jis savo gyvenime nieko žymesnio nesgukurs, Kas nebuvo
jaunas, negubregs. Tačiau tas pats entuziaztiškas ide-
alizmas yra pavojaus proga, kai susiduria su valia ,
gyvenimo tvarkaü. Jüunat tve ja apsprendžia racionali g=-
tiniu sava tatu, o žmonės ir pasaulis tu pai valey ne-
patenkina, Pilko gyvenimo bangsa ,nesdnutn viską veža ir
juos /ičėalus s/ ir jis skundžiasi santvarkos netobulu-
m. Tikrai, jaunasis idenlistaág visai teisingai atjau-
čia neteis singi, visuonenės sintvarką ir , bendrai, silp-
nąsias gvveniuo puses; jis paslilgsta idenlinio sugy-
venimo ir buities τοσα. Iš čia kyla ir revoliucinis
nusigtat;uas refornavino norų apraiškos, Bet kartu iš-
eina disproporcija TAPI idealinio nusistatymo ir m.
no bei nepraktingo sugebėjimo: norai yra kilnüs ir pi:
taus užsimojimo, o sugobe jinas rorornuoti silpnas, a
prityręs, ogi refornos tik tuomet yra geros ir gali
duoti teigiunų išva du, kai prie idealaus veržimosi pri-
sideda realus gyvenimo pažinimas, kuris duoda priemo-
nių siekių reform; uetodans,. Nožipilalius ὅλο reikala-
vino, ir idenilnis refort Teikalas tempa sukornproui-
tuotas. odel pats jauninas, idenlisuodünna laisvės ir
kitus principus, yra linkęs paneigti visas konvencio-
nulinės foruuüs ir kartais pasiduoda nonento sensacii-
jai-nadai,jis aukStai stato visuomenės santvarlzy, 801i-
daruri, ο pats lengvni puola į individualizt,. Jaunat-
vės žynė- entusiustiškas idealo pergrveniuug.. |

„Koks tat privalo būti Tunkcionalis ugdymas Sary-
δὅνὴ su Silonuis. jaunatvės tarpsnio üprniskonis? | Moon
küdik iui funkcionalis ugdmas numato Ziziologines jo
pusės drougng: vaikui- psiohologin;, jo „pročių aukle-
jit, panugliui-uk tyvų nukléjiti, euocines sritios, o
jaunatvei ten padaryti porejiuas nuo auklėjiuo prie
auklejiuosi, išorinė drausmė pakeisti įšvidino, saki-
nėjinas-patarinų, Jounotvej tuir susiioruuoti lengva
i galingu asuenybe ο Visi tie jaunatvos už jduviniai gao-
li rugti ütrunos ir suüvaiuingo polinkio jos prigiutyj,
svarbu tik Žtikrinti ir tinkanaž paunaudoti Jos pradus,

Joi jaunatvės tarpsnis yra angit sprendimo nuuziuj, tai
ΠΝ trari būti paduodtas prie upsisprondiüo laisvai
θα žalai ir toigianaja pakraipa. Jaunuolis, nukle-
tojo priZiüriuag,turi suformuoti savo nsnenvybg-nus tá-

- «0 -

tyti puscuieZiüra ir t.t. Jo saviucijo turi buti pu-
naudota iniciütvvos roiknülui, geziens dolvknns, anbi-
cija-pusitikojinui suvini, tusídonóojiuns ivairiouis
priíeuononibsepataulio bei grveniuo poZiniuil ir pasaule-
Ziürni. Auklétoj]us gi ὅλα yra pašauktas ne troudyti
jeunatvoes evoliucijos eigos, bot ja vystyti ir plėtoti,
neleidZinnt jai iührvpti. Teisinga Zuopaus TEAN
neveltui davo entuziozno jaunatvos dovanų. Tuunatvos
idoaliznas uera juk tik iliuzinis gyvenimo tarpsnis.
Joi Žuogus savo gyvonine noturóu, tarpsnio, kurg trauk-
tų Jį prie idealo, tai praktinis idenlizuo gyveninas Dii-
tų labai sunkus ir Žuonės daug lengviau palinkty nate-
rialiniau gyvoninui iy paskgsty jano. O ir dabar nazu
žuonių lieka ištikinais visą gyvoniną savo idealaus ir
nenaža skęsta pilkose gyveuino ükanose. "odėl kaltas
ir pats Xnuogus, kad. nopanaudojo jaunatves tikran riutui
ir noišdirbo uusiteikitn, büsinni gyvoniuo kovai.
Rovoliucionizuus yra altorunatyva Lkonservatizuui,
pasinorugiíon naterialinégeo gerybeso, Bot jawnasig re-
voliuoionizung turi idealo. neile o senasis kongorva-
tiunngepruüktiüla sugebojiug upr botiong gyvenimo tiks-
lang ir prienonéns sioktį idonlinig rovoliuoionimas
eina kuiriaj]a pakraipa ir reiškia visuononini nosubren-

diu, ogå realinis konservnatizung oina deSininja link- :

no ir roiókiasi pasenusia dvasia. Jouninui todėl tenka
sujungti idenlinio revoliucionisznto idealo ninti ir re-
forum Toikalų gu ronlinio konservatizmo pažinimu boi
praktinių gugebejinu, Jauninüg turi eivi ne dešinėn
or kairėn, bet aukštyn, siokti pusiausvyros idealo ir
"giliai pažinti greus reulybgo. Joi jaunuolis perank-
"ti oina ἡ gyveninų /visuouonini, voikingy/, jis pasiton-
-kina tuo gyvoniuu, Loki rando ir per anksti pusonsta.
Vat galutinė j eaginito] Jaunuolis turi vaduotis idenlu,
pažinti gyvoniu4 ir skaitytis su druutulLnGéuno opreiüki-
tois. Taigi, Jaunuolis, trokštųs selutut dirbti,turi
paini savyj visuoneninio idoulo noilg tvirtais
oiísetuno üoliduruno ir visuoteninio pyveniuo ouprati-
no nugitoikinailgs.

ad Nro tuno roilkiünó dons jan veikinui.

Ugdyuas privalo būti individunlizuojanag pagal in-
dividuanliug vyrų ir notory skirtumus. Vai vra tiek tei-
. 86tt ir roiknlinga, kad tai diu užginčyti, i» kud
. net visi su tuo sutinka, Jet kai statornas Jau klaugi-
nag, kuip ὅλο ugdymo individunlizuns pagal lyties skir-
tunus pravesti praktikoj, tai súsidaro nenuža skirtin-
gy Nuomonių, Piruiuugia Šiu tutai Klausimas apie pu-
ut VEA ΤῈ ἘΝ individualius i edi
t dividunjinini vyrų ir η irgi e,
818 ausis yra vyrinójounG istisog ixi ailen,
Podugogui tonka nužiüreti tio skirpumi ugdymo atžvii-
giu. Vyro ir notoro okirtunnnuó nustatyti galinn L iky-
' tis arba tik oupirinio urba tilk protai rnoionu-
linio/ petodg, arba BOE kartu. Cinknniaugias yru
pasturasis Tai Jungia rilosofíijos išvados ir specia-
liųji uoksžų davininí. τῇ filosofijos galina padaryti
išvados apie netafisinę vyro ir noters lygybę ir vic-
noda ju dorinį vortinguua, ο tai jau stato putielia-
nons ióvaudous postulatu-neheninti noi vyro noi notersg,

nA =

nos individualiuiai skirtumai, pareiną iš prigimties,
nėra nei blogi nei geri, Čia svarbu skirti pripuolauus
ir pagrindinius /asnons skirtumus. Pirmieji pareina
nuo pripuolutn, aplinkybių ir gali buti išiyginti, ün-
trieji-nuo priginto skirvinguno ir Lieka nenuivelizuo-
jani, Kas to neskiria, tas arba, palailydauug visus
skirtumus pripuolannis, Taktinai sako, kad jų vigai
nera, arbu, palaikydauss visus esuiniaüis, teigiu, kad
. Jie visi neišaiškinani, dalis gi „gyti ir negali, ap-
linkybog keičiant, išnykti. :

b/. Douinini ir ripuolani vyro ir uožors skirtumai

Zmogaus asmenybė pareina nuo žuogiskosios sielos
estus. Si protingo prigimtis skiriu jq nuo neprotingu
gyvulių priginties. ir šiuo atžvilgiu / Laisvos ir proe

tingog sielog/ visi Zuonés lygis, Žmonių gi individu-
aliniai skirtumai susidüro pagal „tai, Kokiomis aplinky-
bėnis siela yra. individualizuota, Šių individusiiza-
"cijos pradų yre Žuogaus Materialinė prigintis. Uodol
joi ἄποπόςρ vra lygūs dėl savo aukš yos i L A ος
sa -po DHHODYB, tuni jie nera Lygus /skiriasi/dėl savo

| Konagnon. pri ntiog kaipo individa y ;
τη Čia aiškėja vyro ir noters Llygunag. Jio lvgüs

savo aukštesnéj ir skirtingi savo Zeuosnej /uateria-
linéj/ prigintyj. Jų kinai daws daugiau riziologiniai
„skiriasi tarp savęs, noi Kūnai dviejų, uotoru orba vyry.
Vaip pat vyro ir notera individunlybes skiriasi ir skir-
Bis tarp savęs, nos taip yra prigiuva ir misy Zonuiska-
jan grvenine panaikintinn. Mačiau Šitų gintų vynų ir
uoters skirtuų yra Mažiau, negu lonstat£uojatáà pralti-
koj. Dalis atrodančių fuktinais skirtumais vra pripuola-
πα, susidariusi tan tikrose aplinkybose. Visų pagrindi-
„nių skirtumų šaltinis yra seksualiniano. gyvenine, sauno-
ningai palenktau Zuonijos uZlaikyudi ὅλιαιθ pasaulyje,
Jis pasireiškia abiejų Lyčių psichologijoj ir turi

taip pat atbalsio aukštesniau gyvenino=-kultūvrinian ir
religinian. Bet kadangi individualizacijos, o tuip paz
ir lytinio vyro ir noters shirtuno prade yra natoriali-
nė jų prigintis, tai kylant iš Zonesnio g£yvoniuo srities
i nulditesni4ja, esminiai vyro ir noters skirtumai pa-
eina iğ seksualinio skirtingurio, vis labiau neleidžia
vietos pripuolaniens skirtunans, kol pagaliau visai
išnyksta. Sio) srityj vyras pasižyui i ποιίν ir Lu-

|

riati,ja iniciatyva, noveris-pasyviuoju reapgryvunu ir
iüvidiniu kūrybos realizmui jų pasšsavinant“ Sie skirtu-
uai yra koroliutyvüs: iš vyro pusės vra didesnis akty=
vunnsg, ii noters-didesnis. pasyvinis reuptyvunas. Vy-
ras todel pagal savo aktyvų nusėstažynių pasižymi, pav.
religijoj, savo kuriamnįja iniciatyva „imnigysto/, uo-
teris pagal savo pasyvu reaüptyvulniy-relipgijoo praktika.
Abi gi žyni Žmonijos pusi-vvrai ir uotorys- Vra lygini
vortingusir savo gikirtunuoso būtinos. Kylant aoukióiau
uaterialinio gyvenimo, skirtumas nyksta irğtodel pav.
šventumas yra nbien vienodai prieinamas, lu sako ryš-
küs ubiejų pusių pavyzdžiai, de T

ad 4

. Peüugoginós ἀθνεάος is yyro ir noters skirtumų.

Kai yra sakona, kad ugdymas privalo būti individunli-
zuojaung, tai supunuojarnn, lud individualizeocijos rei-
knlauja skirtumai yra neišvongiani, ogi norint skirtun,
nepaisyti arba juos stelbti, gulina nuklétinj visai pa-

.«

-48-

*
κ

à - je
à

gadinti, "uo tarpu, kni ne tik nera pas auklétin, iš
esės gera ar bloga, bet indiviQuuliniai skirtumai yra
dar galybė, galinti būti paunaudojaua kovai su neigia-
nonis galybėnis. CaCinu ne visi skirtumai tonka Liüré-
tl.:rcikia skaitytis su neiiüvonginnunis ir ugdyti büti-
nug

4h13.

uonijos skirtuų Yra trojopu: neigiamos apraiškos,
neišvengianų-surištų su amžinus ypatybėnis-iT būtinų
turinčių. parengti spocialius pasaulius. Lyčių skirtu-
Lai turi visus siuos Tris nonentus,. liiveliuotini arba
iSlygtini yra tio, kurie kad ir kyla iš priginties,

bot yra neigianos apraiškos, pav, vyrų aktyvumas kaip
fizinosg jogos panaudojinas neTuclonaLiai atletikai,
3vairionis ruugtynenis; uoter panogiuag pasinaudoti
pigiouis pasigrazZiniuo prienonénuis /kosnetika/.

v

Neišvongiaui pakenóiani yra Šie gskirturnai,kurie kyla
iS pagrindinių vyro ir noters skirtumų ir kurie specia- .

lizuoja tipų, nedarvdaui jo nei blogu nei geru, pav.
vyro intelektualiznag, uoters intuitiviznasg. Galine
pagoidauti, kad asnuo turetų jų sintezg. Būtinai yra
lavintini tie, kurio yra reikalingi vyro ar noters
specialain pasauliui, Pašaukino gi pagrindinių veiks-
niu yra individualybė. Codel vyro ir noters pašaukimo
gkirtumai yra tokie, kokie vre skirtumai jų individun-
lvybój. Ugdymuis:svavrbu yra vyrų ir Moterų auklėjimo ut-
sižiūrėti i jų pašaukimas, nes iš viso žmogaus laiue
pareina nuo to, kur jo gyveninas sutaria su jo pašauki=—
tu,

ο. vyrų ir uoterų, suvotiškunai

Sis klausiuns yra svarbus Garvüyj su pedagoginių vyrų
ir noter auklójinui uždavinių nuusistatyuu. Bendrai juos
vadiname vyrišku ir moteriškumu, karie lygiai yra
vertingi, ir kaip vik dol savo vionoduno yra pagrindu
vyrų ir motorų specialiens pasaukinans. Ir kaip tik
specinliüs vyrų ir notery paSaukinai yra sizpninaui,
tuos du Savoti&kunus niveluojant, "sunoterójes" vyras
ir "suvyréjusi" notorio, neturėdami Šių savotiükur,
iun vienas kitan nepatikti, vicnas kito nepapildo. Ug-
dyuag kaip tik turi θα” θὰ wyrui vyriüskuno ir uote=
riai noteriškuno,

~ _Buvo minėta, kad prigimtis yra pagrindinis vyro
individualybės savotiškumas, o noters-jos noterisku-
mas. Abu šie savotiškumai plačiausia prasme supranta-
ui, kei jiens prie&pastatoui visi vyrų ἐσ moterų skir-
tumai, bet tai nėra pateisinama, nes sudedamosions νυ»
riškumo bei moteriškumo dalims tenka tada laikytis ir

telektualines valios tipas, uótürig-intuitivinia-jau-
sijų tipas..Vyri&kun ir moteriškumų sudaro tiepsicho-
Loginiai ir fiziologiniai Jų skirtumai, kurie padaro
tai,kad vyras ir Moteris vienas kitan patinka, vienas
kitą papildo, vienas kitan padeda atlikti Seinoj ir
visuononéj savo uždavinius.

Motoriškumo išraiška randa vietos psichologiniu

m am aid clic

ir Tiziologiniau notini&kuno, kuris gali tarnauti ir

- 49 -

kultūrai ir religijai; ji, pasireiškia išvidinė daly-

—

ky realizacija. Psichologinis tėvišiamas yra aktyvi

religine ir kultūrinė iniciatyva, pasireiškianti ió-
viršinisis veiksniais., Vyras“ todėl yra labiau ir vi-
suononis darbininkas, moterig-ğeiuynos. Načidu tarie
dar nėra griežto pasidalijimo į visuomenės ir šeiny-
nos darbininkus. Sirptouninga čia tiktai, kad vyras,

eidanas uždedamas jan visuononės pareigas, dirba kar-

tu šoinynai, o moteris, dirbduna šeinynoj, dirba kar-
tu ir visuonenin;, darbų, Iš tikro noteriókunas gali
įr privalo pasireikšti no tik prigiutyj, bet ir kul-
türoj ir roligijoj, lu, vionok tegali realizuoti tik
$einuynoj ir nuo Ko jos neutleidzia jokia griežčiau

gia ounnecipaoijes.

I$ viso enoncipucijos klausinas turi būti stato-

nas saryšyj su Moterų pašuukiuų, ogi notors pašaul:i-

nag roikia vortinti visuoneniškai: pildydana šeimos

pareigas, ji gali padoti "virtus pagrindus Zuogous ir

kartu visuonenės įišugdynui, ir jei tévui priklauso
Kkuriauoji iniciatyva, tai motinai tenka reulizuoti
„vaiko prigintis, jo kultüra, roligija. Visa notinos
onergija Tan ir uri būti sunaudota, jei vra siekiu
nas pilnutinis Znogaus susiformavimas. Modél kai Soi-
nuynos Motinai atliekas kiek laiko nuo rankdorbio ar
kitų ὅθληοβ pareigų, tai liuoslaikyj ji negali nuobo-
džiauti ir ieškoti pašalinių prūfosijų: juos liuósas
valandas turi užpildyti naujo žriogaus fornovimus,

Bet žiūrėti ; tai atvirkščiai ir ieškant arba u£krau-

: ud DON gh

14

dann jai du darbu, S/pratinana ji noatlikvi jokio dar-
šoinoj jos darbo. Tuo tarpu šeimynos pašaukimas yru la-
bai dideles svarbos, ir notors darbas šeinynoj turi
būti vinkanai vertinamas, ypač kad šeimos paünulki-

"nus žynion moterų skaičiui yra asninis. O iš kitos

pusės, nuo vertinino šeinyninio paüaukinuo pareina ir

yra tuo pačiu ir visuonenés darbas, ir, pav., kur ὅρᾖ--
umos. pašaukinis yra pastovus, šeimyninis gyveniuas
yra nevertinamas, ten ir: uoteTiŠ visuoueno;j nustoja :

tikros pagarbos. Iš čia išeina aikšton oritis, kurioj.

notoeris ντο nopakeičiana,

τὸ tikrujus iri vienodunag, bet vicnodas

įvairių pareigy vortingunas yra roikiütingas vyro ir

ΙΟ ΤΟΥ 9 lvgyboi. Lnogus teguli büti vertingas tik savo

pašaukino srityjs Zodól tikrüs noters vortingunas pagi-
reiškia üuryuo to, ko vyras nogali, ir kas topali

įvykti vion prikluusonuybej nuo atsidoviuo jui pugkir=-

tati pasauliui. Vyras. ir moteris gali savo poüoulinnis
boi savotiülunais pasireikšti ir no δθήιπηιοήγ kiek kul-
tūvinian, tiek ir religiniai gyvonino, Dvasiškns nosi-
niükunas ir dvasiškus teviškunas randa šiose srityse tik
savotiškos išraiškos, pav., tid novotiülunni roligijo]
pasirožšlia savotiška /yiviškuno ir nuoterislkuno/ nuo-
taika ir šventumu, in vyras ir Ποτοσφο eina pugal su-

vo pašaukkitų, νον. dvusiškus notiniäikunus sudaro Moto

ο 51i -— l : P [

Ty-vienuolių suvotišiauy“.

Moterius, kurios negali eiti į Seiuynini gyvenimų,
telieka rinktis sinurat suprasta visuoneninė profesi-

ja, pagel savo gobunus bei moters psichologijos savy-

bes, Čia abiejų pu£aukinail pasiekia naturalaiusios

išraiškos, o naujos kartos ugdymas turi paruošti noto-

ris ir vyrus puáouliuo reikalaus, ugdant būtinus jų
skirtumus: vyriákung ir uoteriükung,kurie psichologine
prasue guprantaui kaipo veviükunas ir noziniSskunag,

Naturalu, kad noteris siekianti Sein; nos pašaukimo,

privalo turėti šius savybės: l/savo Tiziniu tipų patik-
ti vyrui, 2/specifino jos individualybė /jos uždaviniai/
turi papildyti vyro individunlybę, 5/kad Jį pasižimetų
palinkiuu į rizinj ir dvasinį pilnutinio Znogaus Toruna-
vinaenotiniókung, Do to, vienų lytis turi papildyti
mtr4ją. Ten reikalinga išpildyti savo specialius uXda-
vinius antrosios lyties atžvilgiu ir sudaryti aplinky-
bių, kad antroji lytis galėtų atlikti savo specialius

uždavinius lygini vertingus.

Vyrui šeinynos gyveniue privalu Materialinė üoiuy-

nos padėtis suderinti ou savo gyveniuo büdu /visuoueni-
nenis pareigonis/; notoris turi būti paruošta ὅθλισπιος

fyvenino sutvarlzrui: jai priklauso reikalas ir supgobo-
jinas natų ruo&oj rüpininuunsis visonis išvidinėnis gyve-
niuno üpliniybénis, nos notoriui vigsuonot Ši sritis pasi-
liks artina., llaturuülu, kad narų ruo&og prienonén ir rnio-
ters rüpesniu sudaronua Seiuyno;j tinkana bei ugdanti at-
uosfora: iš estetinio sutvarkmo, iš švarumo, íi uZda-

vinio kilnuno, iš religinio šventumo ir t.t. Vad nenau-

či..

don išeina passat moteriai Ek emancipavimasis nuo šei-
myninio gyvenimo prievolių.

Iš viso,kas pasakyta, aiškėja Šie isvedimai: l/vy-
ro ir moters savotiškumai galutinėj s4sknitoj tarnau-
ja prigiuties, kultūros reikalams, 2/ Kiekvienas darbas
"yra garbingas , jei jis atliekanas aukótieus. reikalams,
πο Vyrų ir ποῖον auklėjimo bei lavinimo klausimai, |

Kartu su auklėjimo klausimu galima statyti ir vy-
ru ir moterų lavinimo klausimas, Čia reikia prisiuin-
ti du principai: intelektualinis 1 lavinimas yra abier

| reikulingns, 2/ n ne prieoiii vienoduuas, bet įvairių

išdavų vertingutas yra νι ος vyrų ir uoterų ugdy-
no. Taigi, klaidinga yra kalbėti apie vyrų bei moterų

lavinimo tolyguna. Priemonės ir metodai turi būti
„Žndividualizuojani pagal vyrų ir moterų savotiškumus,
„nes pastarieji yra lyčių įvairumo pagrindu ir sudaro

. du objektingu Zuonijos tipu. Gyvenimo uždaviniaus
atlikti vyras ir noteris turi atsiekti vienoda fizinio
ir dvasinio subrendimo laipsnį, 0 šitas reikalas ne-
bus patenkintas vienodų auklė jiuo ir ' lavino progra-
"j Kodėl ?

Nuro ir moters kūnai skiriasi | savo išsivystynų ir
susiforuovinu, Abu turi Specifinių Savybių kurios rei-
| kalingos ir skirtinos spooialieus fin inio lavinimo
tikslaus. Abiejų lyčių Kūnai gali būti lygiai tobuli.
atžvilgiu į jų tikslus, kuriems turi tarnauti fizinis
žmogaus brendimas, vik tų fizin; lavininą tenka indi-
vidualizuoti Dažai jų individuolinius skirtumus, Kad

išspręstum dabar vyru ir uoterų lavinimo klausimų -

protinimo srityj, tenka pirma išrišti du klausimu: `,

- 53 -

l/ar psichinis vyro ir noters išvystynas yra skirtin-
Bi , 2/ar jų Dišaukiuai reikalauja įvairiai lavinti
jų tipus?. |

Pirmuoju klausinu yra atskirų tiuorioniy. Bet jei
kūnas individualizucijos pradus, tui rizinis brendimas
negali neturéti individualizuo jaunosios reikünes psi-
chinian Aüvystyuui, 0.iš to, kad yra skirtingos vyro
ir uoterg 8Busidorejino sritys, vedaua taip pat, kad

skirtinga yra ir jų psichika, Tačiau psichiniai vyrų

ir moterų skirtumai ντα lygstani t.y. netokie griežti
kaip fiziniai, non jokia psichinė ypatybė nepriklauso
vienai > bitai ΤΗ Ἀ Bet konstatuo jant , Kad psichinis
vyrų ir moterų išsivystymas skiriasi ir suvo teupu

is suvo rituu,ir savo susidėjiųu - eto., reikia pripa-
ἕλῃς, kad ir iavinnas turi būti individuclizuojanas
pagal šiuos skirtingumus, Reilalas individunlizuotoe
laviniro didėja dar ir dėl to, kad bendrame laviniue
privalo apsižiūrėti i auklėtinio uždavinius , kurio yra

Sqryüyj su jo pašaukimu,

Skirtingane lyčių laviniue protinio srityj euan-
ο ia ed ics, pi

„gipacijos Sulininkai inoGto grazinti uoterins senoviáó-
eipaerjos Sulinincai in6ito &razintl toterins Senovis

kas apréZtas mokyklas, "Uačiau ir pripaZininno lygaus

Teikalo notering Lankyti aukštųjų Mokyklų dar nesuer-
Kia individualizacijos principo » 198 nuo vyrų ir noto-
ry aukštoj mokykloj galine roikalauti vienodo jų dva-
sinio subrendiuo, kuris yra pasiekiauns įvairiu Llavini-
uu. Čia kyla Klausimas, koks turi būti individualus
vyrų ir moterų auklėjimas mokykloj? Sis klausiuas dar

nėra iki šiol visiūkai išspręstas net pačioj toorijoj.

lioterys yra nukléjauos arba vienašališkai arba niveli-

cijoj su vyrais, besimokydamas labiau vyrams pritai-
kintas programas. Ateityj eksperimentinė pedagogika ir
eksperimentinė psichologija gal surinks daugiau kon-
kretinių davinių apie vyrų ir moterų skirtumus ir
apie jų auklejimo priemones, kas pades išrišti ir $3

klausimų. Tačiau. aišku, kad ugdymo individualizacija

nereikalauja atsisakyti nuo pilnutinio ugdo, nes
specialaus lavinimo principas nereikalauja atsisakyti
nuo bendro lavinimo, nes juo gerėsnis yra bendras iš-

silavinimas, tuo yra ir selmingosnis ir specialusis

lavinimas. Kiekvienas žmogus, vyras ir uoteris,reikia
ugdyti pilnutiniu žuoguni, nes kiekvienam neišvengia-
na būti individu su polinkiais, tam tikromis dovano-
nis, pašaukimu, atatinkamais uždaviniais, Ir štai,
bendras lavinnus tarnauja reikalui būti pilnutiniu

žuoguni; specialinis lavinimas apsprendžia pašaukimą,

išvysto individualaus žmogaus puses. Ir todėl pirmasis
remiasi pilnutiniu ugdymu, antrasis-individualinėnis
ypatybėmis, ogi abu jio turi susieiti pilnutinio žno-
gaus gyvenime ir rasti sau tinkarnų sąlygų. Todėl reika-
las vyrų ir noter auklėjiue turėti tinkamų sąlygų yra
taip pat piruos eilės, surištos su nokyklosetipo klausimu.
Vyras yra labiau intelektualus valios tipas, uoterig —
intuitivinis jausmo tipas. Mokslo metodai ir turi su tuo
ferintis. Abu jie yra vertingi, Šių dviejų tipų idealas
turi sujungti savyje i harnonija, ir proto ir valios,
intuicijos ir širdies dovanos. Tas individualis moters
tipas turi būti papildomas intelektualiniais valios
lavibinois /motyvąis/. Tas pats ir su vyru. Tačiau,pg-

pildinėjimo nereikia suprasti kaip silpninimo esmenin-

- 55 τ᾽

lyčiai savybės; ji palieka savo laipsnyj plius kitos

lyties derana savybė,

Iš to aiškų, kad individunlizaoijos principas,

derinant ją} su pilnutinio Žmogaus idonlu, reikalauja
nesiaurint noterius uokyklos prograuo8, bet pritai-

kinti jos gyvenimo reikalaus: nuo bendro lavinimo
eiti prie spGčialaus ir nuo idealo eiti prio jo rea-
lizavino prigiutyj. Klausimas dabar, ar individuali-
5εο11ο8 principas neišveng roik panaikin-
tí koedukaciją /nišrųjį auklėjimą/., Griežtai prave-
dant koedukaciją ir konstrukciją, neišvengiamai turi
sutirpti vyriškunas ir moteriškumas, vykti difüzija,
nes jos /šitokios Tormos/ neleidžia ugdymo individua-
lis ;ncijog8. Ix kadangi koodukact ja ir ko&natrukoi ja

orientuojasi duaujjiauusin pagal vyrų tradicijas, tad

nisrus nokslas ypač pakrypsta Moterų nenaudai; noZiü-
rita jos savotiókum, ir trukdona jos iüsivystynui + Ὁ

suvyréjqs uoters tipas psichologiniai nepatinka vy-

rans. Bè to, koedukacija ir koinstruk sodda painty šių
dviejų .pokroip, vidur;- išeitų vidutinė nivolisci-

ja, kuri nera pageidaujama noi vienai lyčiai,p:.8i- .

ruošiončiui pagal suvo ^ savotiški «unus pasiekti pilnu-
tini Éuogaus tipą, būtontviouotiną žuogaus turin,

suvosti su vyri: ökunu ar noteri? Skuu. Priiuant koodu-

kacijų ar koingtruk oija, jų vidurys inana kürybišku

atžvilgiu, yr4 kartais du nosutaikoni dnlvkoi, ten,

kur vyksta moteri škuno ar vyriškuno niveliacija ar

αν nogülinG kalbėti upie pilnutinio žmogaus

- 56 -

ugdyti.

Iš pasakyto dar neišeina, kad vyrų ir moterų
auklėjimas turi būti griežtai, priešingai ir aiškiai
skirtingas. Vyrų ir uoterų aukléjinas turi ir ben-

drų punktų, Yra ju nn£iuj tarpsni tur lvčių skir-
up Me i 15 ἃ 4

tunai nepasireiškia arba neturi jan savo aktualumo
ugdymo žvilgsniu Taip iki 10-15 n, berniukai ir ner-
gaites, be jokios. blėdės vienai kuriai pusei, gali
būti sykiu auklėjami ir lavinami, Antras vėl tarps-
nis yra atbaigiamasis jaunystės laikotarpis. Čia,
aukŠtoj Mokykloj, gali dirbti kartu studijų darbą.
Svarbu tik, kad studijos atatiktų jų savotiškutiui

ir psichikai. Moteriai tikslingiaūsiai rinktis tai,

kas bus naudingiausiai jos ateities pašaukinui /hun,

noks./, Individualizuoti ugdymas tenka nuo 10-17 n.
iki 17-19 n., kada Sina sparčiau lyčių diferenciaci-
ją, Šitas paauglio anžius sudaro daugiausia Kliū-
čių individualizacijos principiui /ugdyuo/. Šiuo
laikotarpiu esti uvorsija nuo Savo papildonosios
lyties./borniukai linkę bendrauti su berniukais,
uorguitės su norgaiténig. &., argunent« tačiau panau-
.doja ir koedukacijos óalininkni ir jos priešininkai.
Priešininkai suko, kad pati gauta rodo, jog Šiame
laikotarpyj lytis reikia skirti; šalininkai tvirtina,
kad pati gauta apsaugo lytis nuo ekscesy: Iš viso ta-

čiau griežta koedukacijos ir koinstrukeijos principo

i

sistema nesuderinanaą su individualizacijos principu,
kaip žalinga ir lyčių apercopcija. Ten, kur yra griez-
ta seporacija, separuotos lytys nepapildo savgs

priešingos lyties geromis ypatybėnis, kas teikia trū-

r- i

mdi: dd:

kunų ir atsiliepia neigiamai velesniaue šeimynos gy-
veniue. Naturalu todėž, kad ne prie koedukacijos, ο

individualizacijos abi lytys rastų deram; ir lentų

suntykiavitnj, kaip naturali, pav,, yra šeimyna, kuri
nesilaiko nei grioZtos koedukacijos bei koinstruk-
cijos, nei griežtos sepuracijos, nes abu krügStutinu-
nai nera mokyklos idealai, Šių dienų koedukacinė uo-
kykla nusideda individualizacijos principui, ir jei
toj mokykloj dorinizuo sistema yra žemai pastatyta,

gresia jos nukletiniaus visai realūs pavojai.

„41 INDIVIDUAIYBĖ.

Urdonojo veikimo atžvilgiu
"Bendrai apie individualybės.

Individunlybé, bendrai, laikosi individo kaip
asnenybé-asuens, Individualybė, būdama tai, kas suda-
ro individo esmę, išreiškia individo originalumą, ku -
ris išskiria jį iš visos eilės panašių į jį indivi-

du Masės, Asmenybė gi, išreiškia asuens individualu-

t4, Kuris jį išskiria iš visos Žmogiškųjų asmenų
visuomenės, Individualybe pareina nuo naterialines
arba fizines prigiuties ir yra glaudžiai susijusi

su tenperauentu /pobüdZiu/. Asmenybė gi pareina nuo
aukštesnės dvasinės Žmogaus prigiuties ir yra susi ju-
si su charakteriunm /büdu/. Asmenybė ugdouajau veiki-
nui ντα tik uždavinys, individualybė yra jam tan tik-
rus davinys su kuriuo ugdymui tenka skaitytis. Tai-

gi, asmenybė ντε ugdymui tikslu, gi individualybé-

prienoneé, kuri gali ir privalo būti panaudota ugdy-

no darbe. Individualybė yra Žmogaus gyvenime nepa-

— 58 --

naikinamas veiksnys. O kadangi kūno santykis su sie-
18 κ αμ {πλάνα ες momentas, tai
individualybė taip pat nepasikartojanti vertybė ir kai-
po tokia, ją dera: μη kaipo. teigiamąją vertybę.
„Tačiau reikia skirti individualybės lytį /individua-
lybę kaipo tokią/ nuo individualybės turinio / tu
| konkrečių žinių, kurios ja charakterizuoja /. Indi-
vidualybės lytyj gali būti įvairių žinių, kurios cha-
rakterizuoja jos proto bei valios galias, sudaro įvai-
riu polinkių, geiduliu, gabumų, ο šitoj žymių visuo-
menėj, sudarančioj individualybės turinį, nes viskas
yra tobula ir jielsqnaiemo s Tat jos turinyj tenka Bkir—
ti teigiamas ir neigiamas žymes / įvertinant ην
dualybę, kaipo teigiamąjį, žmogaus gyvenimo veiksmą /.
Su individualybė galima elgtis trejopu būdu:
l/arba ją nustelbti, 2/arba ją leisti laisvai tarpti,
3/arba ugdyti ir stiprinti teiginmasias jos savybes,
»nustelbiant neigicmąsias jos savybes. Nesunku numa—
nyti, kad tik trečias nusistatymas yra teisingas el-
gimasis su auklėtinio individualybe,

1/ Visiškas 2ndivimuakybés panaikinimas ne tik

——

nėra priimtinas, bet ir yra negalimas, nes individu-

lybé yra nepanaikinamas žmogaus gyvenimo veiksnys,

kylęs, kaip sakyta, iš individualizacijos pradų.

Ogi jos stelbinas tegali ją sugadinti ir padaryti
nenormalia. Auklėtiniui šis dalykas yra ne tik jo
gabumų ir dovanų sunaikinimas, bet ir skaudžiu pa-
kenkimu jo paties gyvonimui /ateityje /. Ir aukléto-
jas pedantas, rigorištiškai nusistatęs, neleidžiąs
auklėtiniui laisvai pasireikšti ir darąs jį gyvu sa-

vo rankų automatu, gali sulaukti, kad auklėtinis, ne-

paruoštas apsispręsti protingais motyvais, nueis kaip
tik priešinga auklėtojui palraipa. Todėl joks, ben-
drai imant, individualybės stelbimas nėra pedagogiš-
kas.

2/ Nepedagogiška taip pat yra ir leisti auklėti-
nio individualybės tarpti, «nip patinka. Tat ir lais-
vai individualybei tarpstant, gaunamas beveik tas |
Pats pirmasis της Skirtumas toks, pirmuoju
atveju gaunama individualybės lytis, kaipo neigiamas
žmogaus asmenybės pagrindas, antruoju sudaromas nei-
Biamas individualybės turinys, kuris veikiau sueina
į koaliziją su jo asmenybe. Gi nesudarius auklėtinio
individualybėje atramos pagrindų, lengvai žmogus
lieka apystovų blaškomas.

suíindividualybe ugdomajam darbe yra tik Šis trečias
nusistatymas, derinąs sintezėj abu šiuos kraštutinu-
ο
, Klausimas, kokiomis individualinémis ypatybėnis
pasižymi vaiko siela ir kaip toli gali veikti auk-
lėjimas?

Čia yra dvi pažiūros: vieni laiko vaiką tabula

rasa, kiti, kad ji /vaiko siela / jau iš prigim-
ties yra apspręsta individualinėmis žymėmis, Pir-
mieji remiasi vien ugdymu, antri Ὁ δὶ — vien prigim-
timi. Iš tikrųjų gi taiyra du kra$tutinumni.

Vaiko siela turi ir prigintu ir paveldėtų po-
linkių / pajėgų /. Prigintos žmogaus jėgos yra tik
potencijos stovyj, kurios gali būti išvystytos arba
nustelbtos. Tačiau pačios individualybės; kaipo ly-

ties,ugdyma S panaikinti neįstengs. Esminės galio

- 60 --

niekuomet negali išnykti iš žmogaus prigintics

/ protas, valia ir t.t. /. Tuo tarpu pripuolamo-
sios išgalės, pav., girtybės polinkio paveldėjimas
gali būti niveliuotas.

Iš pasalyto aišku, kad pirmoji pažiūra, skel-
bianti vaiko sielą esant tabula 1" Ga, nepripažįsta
net tų esminių galių, kurios vaike glūdi potencijos
ateityj, gi priešingoji pažiūra mato vaike visas
galiitsaktunliai besirciškiančias.

Tačiau, iš tikrųjų vaike jokia galia neveikia
aktualiai, bet jame yra galių potencijos stovyje.
Sintetinis šios problemos išsprendimas dar konsta-
tuoja, kad ugaomasis veikimas auklėtinio individu-
alybės atžvilgiu nėra visagalis / t. y. negali
vaiko sielon įrašyti, ko panorėjęs /, bet nėra ir
"bejėgis AE neteisinga tvirtinti, kad jis nie-
ko vaike negali įdiegti ar atmainyti , pav., pro-
tas neatsineša su savim jokių pažinčių bei.igintu
ideju, tik tėra galia potencijos ateityje-įgauti
pažinčių visumą tan tikrose aplinkybėse. Jei šių
aplinkybių / sąlygų / nebus /-protas nebus lavina-
mas, tai ir genialus protas visuomet gali pąsilikti

potencijos srityje. Atvirkščiai, kultūringai lavi-
nimas jis gali labai pasireikšti. Taigi aišku, ug-
dymas turi auklėtinio galės pašaukti iš potencijos
stovio-ir jas veikdyti: teigiamasias stiprindanus.
gi neigiamąsias šalindamas. Galių aktualizacija
pareina žymioje dalyje nuo ugdymo ir nuo gyvenimo

apystovu.

M

Tas pats yra ir su induvidualybe. Žmogus ją atsi-

„-61-

neša į pasaulį, gi jos išsyvystymas priklauso ugdy-
mui if iu DS: Todėl auklėtojui svarbu indivi-
dualybė išvystyti, bet su ja nekovoti, kadangi iš
esmės ji nėra bloga. Kovoti tenka tik su neigiamo-
mis individualybės ων πάς žymėuis, teigianed gi
reikia veikdyti. O kova bus sekminga, kai žmogaus
individualybė yra skatinama eiti teigiama pakraipa
ir a veikdinama teiginamuoju turiniu. Drausnminimas
turi būti pavartotas kaipo kova su neigiamais indi-
vidualybės polinkiais, bet čia reikia laikytis pil-
nutinio ugdymo, harmonijos ir pilnatvės principų.
Bendrai, atžvilgiu į auklėtinio individualybės up
dyma auklótojui reikalinga: 1/ principialus auklėti-
nio individualybės įvertinimas, 2/ auklėtinio indivi-

dualybės pažinimas, 5/Éugdymo individualizavimas

pagal individuales auklėtinio savybes.

"Pats auklėjimas turi išeiti tris tarpsnius:
1/ prigimtas individualybės išgales potencijos sto-
vyj, / paveldėjimas /, 2/ ugiyno bei gyvenimo gali-
nybės veik iunóios individuales ypatybes / išgales /,
3/ laisvas ir sąmoningas paties auklėtinio apsispren-
dimas, duodas pakraipos individualybės sričiai.

Individualybé nuosekliai šiuos tris tarpsnius

iššjusi, pilnai vėliau sutampa su asmenybe, būdama
jai ne priešginybė, bet teigiamu būdo pagrindu. Žmo-
gaus individualybės kultivavimas turi būti daromas
laisvo ir sąmoningo žmogaus apsisprendimo tikslais.
Gi kai Žmogaus asmenybė kelia jį aukštyn, ο indivi-
dualybė traukia jį žemyn, įvyksta žmogaus gyvenime
αν vb bM CHA. Auklétojui privalu studi-
A Gabi auklėtinį ir jo konkretinėse aplinkybėse.

- 62 —

Pedagogika tik nurodo du individualybės tipu; 1/emo-
cini ir 2/intelektualini.

Kaip ugdomasis individualizacijos principas tu-
ri būti taikomas prie veiksnių, kuriais yra ornooio-
nalinis savotiškumas, temperamentas, psichinis nonor-
malunas, intoloktunlimis ος λος d iim 7

Ugdymo individualizavinas pasiekia ypatingo laip-
snio psichinių nenormalybių srityj. Bot ugdono, pe-
dagogika yra. visai specialus dalylkns. Bondrai,in-
dividunlizacijos principo šviesoj pasirodo, kad ir
emocionalinini ir intoeloktualiniai savotiškumai pa-
tys savyj nėra noi geri nei blogi, bot gli būti
daugiau ar mažiau palankūs ugdymo tikslams. Cia tat
svarbų auklėtajo pasiryžimas panaudoti palankius tu

savotiškurų nonentus ugdymo til:slans.

y
IV. UGDYMO VEIKSNIAI IR VEIKĖJAI .

-—

Auklétojos apskritai.

P.ačia prasuc ugdymo veiksniu yra visa tai, kas
sąmoningai ar nesąmoningai tiesioginių būdu turi toi-
gianos įtakos ugdyno darbui.

Ugdymo veiksniai gali būti pašnulrtieji ir pri-
puolnnieji. Pripuolanioji voiksniai bus tio, kurio
nėra prio ugdyuo pašaukti pačia ugdymo oiga, knip
tai: visuomeninė aplinkuna, visuomeninė kultūra, .

gantn ir kit. Pašauktioji galima skirti į pašauktuo-
sius iš prigintios ir pašaultuosius iš profosijos.
Iš prigintios-Soina, Bažnyčia; iš profosijos- po-

dagogai ir apskritai...

E t

Asmenys „priklausą prie pašauktųjų ugdymo veiks-
nių ir sąmoningai varą ugdymo darbą, yra ugdyno vei-
kėjai / tėvai, pedagogai, mokomosios Bažnyčios vei-
kéjoi / .

"5ewni turi ugdymo prievolės savo vaikų ugdyrio
atžvilgiu. Su jų ugdymo prievole surišta teisė turė-
ti ugdonosios valdžios. Iš kitos pusės vaikai, jei
jio turi teisės būti ugdomais, turi prievolės pAklu-
sti tėvų ugdonajai valdžiai. Žinoma, no bo to, kad
šios prievolės būtų apribotos voiksnių, kaip doros
ir panašiai.

Boina iš prigintios toisinginusias ugdymo voiks-
nys, ypač tan tikran auklėtinio laibotarpyj. Šeina
yra ir pašauktasis ir Drinuolūnasis veiksnys. Kiek
$oinos gyvonine susideda įvairių aplinkybių, knip
tni, tėvų elginnsis, savitarpis vaikų veikimas, áoi-
nynos atmosfera ir t.t.-šcima yra pripuolauas veiks-
nys, gi kiek tėvai, turi jau iš prigintios uždavinį
auklėti savo vaikus, tni $eina yra pašauktas veiks-
nys. Kaipo savo tėvų auklėtojai, tėvai turi iš pri-
gintios nemaža savybių, reikalingų auklėjimui, kaip
tai-snvo vaikų noilé ir t.t. Žmogus, nenylis vaikų,
negali būti auklėtoju. Vaikai, iš savo pusės, yra
linkę atsilyginti taip pat neile. Su tėvų meile yra
surištas ir jų autoritetas. Vaikas tėvus gerbia, kaip
suaugusius ir žiūri į juos, kaip į S Ada gj
tingunas yra sąlyga, kuri tėvans parcina iš pačių
tėvų ir vaikų santykiavino pagrindo. Individualiza-
cijos principas reikalauja, kad tėvai pažintų gerai

savo' vaiką atskirai, pažintų kickvieno individuales

jų

aplinlybos, . í
"Šoinyniniano ugdymo yra dar tas gorg, kad Šia

ugdyric dalyvauja kartu ir vyras ir notoris. Čia ir
tėvas ir notihn turi ugdonosios reikšmės savo vnikans.
Motina atstovauja labiau onoeionalinian jausių pra-
dui, tėvas gi intoloktunlininn valios pradui.

| Zinonn, toiginnosios Boinos savybės išeina nik-
štėn til normalėso ALSOS , ir kni tóvni tinkanni
nusinnno apio ugdonasias priovolos, nos trūkumas,
pasirciškiųs nepakankanu nusinanynu boi. pasiruošinu
podagoginian darbui, užstoja kelią ugdymo uždavinių
tinknnon vykininui prnktikoj. Tėvai iš prigintios

| (yra ugdymo voikéjni, tad ntotinkanni tan uždaviniui
roikia pasiruoSino. Tuo tarpu dažnai nanona, kad

čia užtenka vion vaiko proto, intonsyvinės vnikų
meilės ir ilvópino . Bot pasirodo, knd dažnai aklas
tóvu instinktas tn visapusiškai pažinti voikus,
spiria patniknuti vailų užgaidons ir t.t., kano ir
pasireiškia dorinio tėvų silpnumo žonklns. Joi prio
to dar prisidoda blogas tėvų pavyzdys, tuonot Šoina
virsta vaikų ištvirkinino židiniu. Čia ypač didolis
yra uosinos uždavinys * jūl: novoltui yra pasakęs vio-
nas filosofas, knd žmogus susiformuoja ant motinos
kelių. Bi posakį dor galima sustiprinti teigiant,

| jog kiokvionas iotinco siclos virpójinas palieka
oisdildorn) pėdsakų vaiko pasauonójo, not dur jan
nontójus į Šį pasaulį ,

FINIS

TN
J ; Laulinio Ult di mt. Ji AA EPMA

| lig etymo tillat Arh te | P

Ur M gs 5
E HAUT |abkireko φούρια gydė hei E VPE
4 e ka y ume. Mi τει a

i tir Z Lor

/ 7 “4

Lt 3 ji | s : E AEN : PT f
: ιν E, uj | η. rto] Cf afi cu Eiti ζ grilis
ba į :

9
z |
Al 2 77 len- yakramentat: | DM. |
he 144 E „dr m ο) |
L / f.
7279 | ub Lt ms |
|
F

j. ejj rep
V ο e ον PM VLL fuse
du esteem į rE r í A o “4

ia LE

ei e

μ v

i

x i) autet qus {ανι-

4556 pst an o &$] LSS if CLU ANGS
: απο

i Lu ....ςτ T alice PNE tuus
| (;ϱ/ j us prr m = MC "= las ο.
A / a δίεζού «“σάσεύή jj σγοςί | eT EIL | μπα, Jl
[ έά LA ἫΝ ΑΛ a qe : "25 πω ] Ctt nad
12 M: > 2 r2 et des intelektualinis clorinrs | LŽ ol /} (3 RATS stininai is cii ai]
^ A t ο ωρών | (Haste!

ETe

-- — m.
į COST f n emm γον...» m S
i “i į Af 1 NM į
(Jani A J i tei HU x " "s pcr / i Ri E: LOT. adt ax tre en me |
7 opc auk ο, "| ο Lino Éuipa-| ζει Vincu kštinimas| δὲ rea rn: "n |
HUNG Eiks- ani jeustia pec (έν mas LA Ed
Utt fı αὲ du skal ]
b-— Ls : J |
į 7 EON. E d a XX. m 7 ----[
i C Ti N j | A. η Un η ios
| 7 bag θείῳ vi s Gm. - (Vo “= z E f fe τὰ - "ina mes aliis neliviclua b nos
į e f. 1 A j | GibEeC J aaa „Socialisma TOM
| ex alerta from Jo "ma ERNIS PETAT imas) PUNAS | mas | c) tautinis GELONG Linas |
| | | 9n turoleutinis inteett&eionelà |
pnr- «σι "ho Ti | r
ο Tad NN | M. ΦΝΉΝ "m "5 | wem (kesme split DI m]